Ant rajono slenksčio – knyga apie kaimo medicinos įtaigas

Ant rajono slenksčio – nauja medikės Irenos Poviliūnienės, pastaruoju metu vadinamos viena žymiausių mūsų rajono kraštotyrininkių, knyga apie Lazdijų kaimo mediciną. Pasakymas „ant slenksčio“ – ne atsitiktinis, nes knygą spausdina Punske esanti leidykla, o vakar pati knygos autorė su jai talkinančia Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Kačkauskiene buvo išvykusios į Punską, kur peržiūrėjo knygos maketą, skaitė korektūrą.
Kaimo medicinai – jau 80
Prieš penkerius metus garsiąją savo knygą „Lazdijų krašto medicina ir farmacija“ išleidusi I. Poviliūnienė sako, kad joje apie kaimo mediciną buvo tik užsiminta. Ji pati pasigedusi gilesnės kaimo medicinos įstaigų veiklos analizės. Nors po pirmosios knygos buvo viešai pažadėjusi daugiau niekada nerašyti, ji vėl ėmėsi darbo. Ir štai rezultatas – knyga jau spaustuvėje. Nors ji, kaip buvo žadėjusi autorė, nepasirodys lapkričio mėnesį, tačiau iki metų pabaigos – būtinai. Skubėti ją įpareigoja ir knygoje esanti dedikacija – I. Poviliūnienė šią knygą skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Joje plačiau apžvelgiama kaimo medicina – rajone kažkada buvusių medicinos punktų, kurie įvairiais laikais vadinosi skirtingai, veikla. Joje – čia dirbę žmonės, jų biografijos, prisiminimai, kaimo medicinos įstaigų pokyčiai per 80 metų. Nes būtent šiemet, 2018-aisiais, I. Poviliūnienės turimais duomenimis, sukanka 80 metų, kai Lazdijuose, kaip ir visoje Lietuvoje, Lietuvos sveikatos departamento sprendimu buvo įsteigti pirmieji sveikatos punktai. O iki tol, sako pašnekovė, Lazdijų kraštas medicinos požiūriu buvo labai apleistas – blusos, kiti parazitai, raupai, džiova buvo nuolatiniai šio krašto žmonių palydovai. Vidutinė šio krašto žmonių gyvenimo trukmė buvo apie 30 metų, nes labai daug mirdavo vaikų – naujagimių. Dažniausia jų mirties priežastis – pribuvėjų atnešta infekcija. Nors kaimuose jau buvo akušeriai, tačiau jiems už gimdymą reikėjo mokėti.
Kūrėsi klebonijose ir privačiuose namuose
I. Poviliūnienė sako, jog mūsų krašte 1938-aisiais buvę vos du sveikatos centrai – Leipalingyje ir Kapčiamiestyje, nes jame, kaip buvo nurodyta Medicinos departamento įsakyme, turėjo būtinai dirbti gydytojas ir akušeris. Kapčiamiestyje dirbo gydytojas Jokūbas Aronavičius, o Leipalingyje – Vulfas Pilvinis. Prasidėjus karui sveikatos punktai taip pat veikę, tačiau 1943 metais vokiečiai, traukdamiesi į Vakarus, punktus panaikino. Jie buvo atkurti ir kuriami iš naujo tik 1944-aisiais, grįžus sovietams. Naujieji punktai kūrėsi nacionalizuotose klebonijose, privačiuose gyventojų, kurie buvo išvežti į Sibirą, namuose. Šiuos ir kitus rajono kaimų medicinos įstaigų faktus rasite naujoje I. Poviliūnienės knygoje, kuri leis prisiminti rajone kadaise gyvenusius ir dirbusius žmones, susitikti dar kartą su savo jaunyste, prisiminti savo keliones į kaimų ambulatorijas ar felčerių akušerių punktus.  
I. Poviliūnienės gyvenimas – rajono medicinos istorijos dalis
Ta proga prisiminėme ir a. a. I. Poviliūnienės vyrą Vytautą Poviliūną – ilgus metus buvusį patį geriausią Lazdijų krašto chirurgą, Lazdijų ligoninės chirurginio skyriaus vedėją. Nors skyriui vadovavo, tad administracinį darbą jam teko dirbti, tačiau vyr. gydytojo pareigos jam būtų buvusios našta – žmogus iškalbos neturėjo. Ir popieriai, pacientų asmens kortelės, kurias tekdavo tvarkyti, jam buvusi tikra kančia. Pasak I. Poviliūnienės, labai sunku gyventi su chirurgu, o dar tokiu – darbo fanatiku. Per metus, prisimena I. Poviliūnienė, Lazdijų ligoninėje būdavo atliekama maždaug 1500 operacijų (o šiuo metu nėra nė 400). Ir V. Poviliūnas operuodavo beveik vienas, tik su pradedančiaisiais chirurgais. Vėliau visi, gavę geras pamokas, išvažiuodavo daryti karjeros į didmiesčius. Ne vienas jų yra prisipažinęs, jog jei ne Poviliūnas, kažin ar iš jo būtų kas nors išėję. Ir savo mokytoją ne kartą kvietė atvykti dirbti į Kauną, tačiau šis tiems kvietimams liko abejingas.
Pati I. Poviliūnienė, baigusi radiologijos technologiją, nuo pat 1960-ųjų dirbo Lazdijų ligoninėje, į kurią po metų atvyko dirbti ir gydytojas V. Poviliūnas. Abu liko ištikimi šiai gydymo įstaigai. Tiesa, V. Poviliūnas anksti iškeliavo anapilin, o I. Poviliūnienė, išėjusi į užtarnautą poilsį, surado štai tokią širdžiai mielą veiklą – surašyti visą Lazdijų krašto medicinos istoriją. Ir kažin ar kitų rajonų medicinos įstaigos tokią turi.

Vaida Morkūnienė, „Lazdijų žvaigždė“