“Kitiems uždirbti neduodu, pats pasidarau”

Robertas Šilinskas iš Lazdijų - buvęs pareigūnas, turintis menininko gyslelę, atradęs save ir dabar sėkmingai realizuojantis savo talentus. 
Kai pareigūnas po dvidešimties nelengvo darbo metų išeina į pensiją, dažnai jam sunku lyg ir iš naujo apsispręsti, ką veikti toliau. Tik ne Robertui. Jam sumanymų ir veiklos per akis, vežimu vežk, krauk pilną,  vis tiek netilps.  Jo pasiklausius, nuotaika visai dienai bus puiki. „Anksčiau mane „drožė“, dabar aš drožiu“,  - juokiasi jis, o tu jau žinok, suk galvelę, ką jis čia šneka. Tokių sparnuotų frazių jo žodyne ne viena, oi, ne viena.
        Žmonos noras tapo maloniu pomėgiu
    Kažkada Roberto žmona mugėje pamatė medinę lėkštelę, kuri jai itin patikusi. „Pats padarysiu“, - tuomet pažadėjo Robertas. Ir tikrai nepamelavo - padarė. Dabar ši lėkštelė - savotiškas jo talismanas. Taip prieš gerus 10 metų viskas ir prasidėjo. Dabar jo dirbiniais džiaugiasi  draugai, bičiuliai, giminaičiai, surengtos parodos Alytuje, Veisiejuose, Lazdijuose byloja apie darbų kokybę ir savitą stilių. Liaudies išmintis sako, kad darbas meistrą giria. Roberto darbai kalba patys už save. Svarbiausia, kad jam tai malonumas, anot jo paties, per prievartą nieko nedarantis,  ryte atsikėlęs į dirbtuves einantis su noru ir ugnele, o ne todėl, kad reikia. „Per jėgą nieko ir nepadarysi“, - tikina jis. Kai tik atsidarantis savo garažiuko duris, jam ir diena šviesesnė pasirodo, mat žino - darbuosis. „Su energija einu, juk ne prievolė, o traukte traukia“,- prisipažįsta vyriškis. Paėmęs į rankas medžio gabalą, būna, kad ir „užsimiršta“ - tuomet tik darbas ir niekas kitas. „Tada jau noriu greičiau kūrinį išvysti, laiko neskaičiuoju“, - prisipažįsta jis, kad taip dirbantis, kai sugalvoja kokią įdomybę. 
Savo telefone meistras rodo nufotografuotą visą procesą, kaip gimsta jo kūriniai. „Neklijuoju, kaip kiti, paimu gabalą medžio ir kas jau išeina, tas išeina. Anksčiau lakavau, dabar aliejumi įtrinu“, - sako jis. Kartais tas grožis jau pačios gamtos sukurtas, duotas, tereikia jį panaudoti - tai skruzdėlyčių „išvaikščioti“ takai medyje, tai kinivarpų žymės. Pasak meistro, vieniems tai gali atrodyti kaip brokas, kitiems - natūralus grožis. „Ir išties viskas labai natūralu“, - tikina jis. Meistras pasakoja, kad kartais net „ant malkos“ skirta mediena gali tapti puikiais dirbiniais. Jis atrenkantis, susidedantis, neišmetantis, nesukūrenantis. „Kartais šauna į galvą mintis ir kažką gražaus padarau“, - prisipažįsta jis. Taip kuriantis savo ypatingą stilių. 
Medieną iš pradžių naudojęs iš savo sodo. „Pjoviau seną sodą, džiovinau ir dariau savo dirbinius. Dabar jau auginu naują sodą, o medienos dirbiniams nusiperku“, - šypsodamasis sako Robertas. Jo dirbiniai gimsta iš ąžuolo, uosio, obelų, kriaušių, drebulių, alksnių. Kiek prie šių darbų prisiliesta meistro rankų, dirbta, glostyta - iš pradžių su įrankiais drožta, švitriniu popieriumi šveista - nieks nepasakys, ko gero, net jis pats. Ar žmoną tiek kartų glostėte, kiek savo dirbinius? „O kiek kartų glostyti dirbiniai! Jei ją tiek brūžinčiau, tai visa „mazoliuota“ būtų“, - juokiasi jis. Įvairių dydžių, formų darbai stebina. Medinės lėkštės, lėkštelės, šaukštai - paprasti, ir, anot paties Roberto, kitokie, įspūdingesni, kreivesni, kad ir toks pasuktas šaukštas, kad rankos sukti jau nereikėtų. O kur dar įspūdingi pakabai vaikų medaliams sukabinti, kad negulėtų, kur stalčiuje, o tvarkingai sudėlioti džiugintų  akį. Žvakidės, rankšluosčių kabyklos, pjaustymo lentelės, mentelės, padėkliukai, pakabai rūbams, lentelės su gatvių pavadinimais - visokių grožybių pridrožta. „Vienas paprašo - padarau, kitas pamato - ir jam reikia, tai vėl darau“, - sako jis ir prisipažįsta, kad naujų idėjų pasižvalgantis ir po interneto platybes, ir mugėse. Meistras pasisako, kad dažnai sulaukiantis klausimo, kuris dirbinys jam pačiam gražiausias. „Man visi gražūs, juk tiek savęs čia įdedu“, - tikina jis. Ar būna, kad užsukęs į svetimus namus atpažįsta savo rankų darbus? „Būna, tikrai“, - patvirtina jis. Ir tuoj prakalbsta apie mūsų visų laikinumą šioje žemėje. „Laikini juk esame, tad gal mano darbai liks ateičiai, po manęs“, - apie savo darbų prasmę prabyla surimtėjęs Robertas.
       „Žaidžia“ su akmenimis
    Robertą gali dažnai pamatyti su akmeniu rankoje. „Vežu namo“, - juokaudamas sako jis. Ir ne taip jau blogai, kad žmogus renka akmenis iš laukų - ne eilinius, ne paprastus, o tuos, kurie jam pasirodo įdomūs, keistesnis, bet svarbiausia, kad akmens nelaiko  užanty, kaip mūsuose kartais nutinka. „Į svetimą daržą akmenukų nemėtau“, - vėl  lyg juokais, lyg rimtai kalba jis. O kad jo rankoms paklus ir akmuo, sužinojo netikėtai. „Kažkada meistras mano kieme akmenimis puošė šulinį, tada ir susimąsčiau, kad ir pačiam reiktų pamėginti. Pradėjau domėtis, bandyti.  Na, aš jau toks, kad kitiems neduodu uždirbti, pats bandau“, - pasakoja Robertas apie sumanymą kažką gražaus pasidaryti iš lauko akmenų. Taip gimė kieme židinys, kuriame dabar, anot šeimininko, šašlykėlį galima išsikepti. Pamatė - paprašė kaimynas, atsakyti kaimynui Robertas juk niekaip negali - padarė ir jam, lai kepa mėsytę, čirškina. Pamatė bičiulis ir jam reikia - ir tam padarė. „Kaip čia nedaryti, juk akmenų yra, medžiagos, taip sakant, atsivežti iš svetur nereikia, lietuviška žaliava - laukuose tik rink. “O prie televizoriaus gulėti tikrai ne man,- sako jis ir juokdamasis priduria: - Kartais gi ir iš neturėjimo ką veikti visko prisigalvoji.“ Bet jei jau rimtai kalbant,  pasak Roberto, tai lyg ir galimybė įsitikinti, jog tikrai įmanoma daug ką padaryti, tik reikia norėti.
       Duoną kepti - jam vienas malonumas
    Na, ką dar šis vyriškis geba? „Kepu duoną“, - sako jis ir prisipažįsta, jog pirmiausia kepti pradėjusi žmona, tik paskui jau jis į savo rankas perėmęs visą „gamybos procesą“. Surastas receptas jų šeimoje „prigijęs“, bet labiausiai patiko Robertui. Kepa jau daugiau nei šešeri metai. „Man patinka, skani, tai aš ir kepu“,- teigia jis. Ir tądien jis vaišino savo rankomis kepta duona. 
    Auksinių rankų meistras - ir ne kitaip, o svarbiausia, kad jaučiasi laimingas, darantis tai, ką nori, gyvenantis taip, kaip norisi ir kaip širdis liepia. Žinia, kad jei patinka darbas, tai ir dirbantis nesijauti. „Drošiu, kol sviestas burnoje tirps“, - dar vieną sparnuotą frazę  taria juokdamasis meistras Robertas Šilinskas.

Dineta Babarskienė, "Lazdijų reklama"