Šiandien pasiekė liūdna žinia – naktį mirė buvęs Lazdijų dekanato dekanas Gvidonas Dovidaitis.

Jis bus pašarvotas lapkričio 2 d. Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje.

Šv. Mišios už mirusįjį bus aukojamos lapkričio 2 d. 18 val.

Laidotuvių Šv. Mišios vyks 2023 m. lapkričio 3 d. (penktadienį) 12 val. Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje.

Po Šv. Mišių kanauninkas Gvidonas Dovidaitis, kaip pats pageidavo, bus palaidotas Lazdijų Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.

Jūsų dėmesiui - 2020 m. ,,Lazdijų žvaigždėje“ publikuotas Dinetos Babarskienės straipsnis apie jį.

Kalbinu gerbiamą kanauninką Gvidoną Dovidaitį, pokalbio pabaigoje prisipažinusį, jog pakrikštytas jis Antanu Jonu, bet dokumentuose – Gvidonas. „Vos nenumiriau tik gimęs, tai seselė nunešė ir pakrikštijo. Kaip jau jai atrodė, tokius vardus ir davė“, – šypsosi pasakodamas kanauninkas pridurdamas, kad užrašyta esą gimęs 1935 metų vasario 5 dieną, o iš tikrųjų gimęs 1933 metais. Kurį mėnesį, dieną – nė pats nežinąs. „Sveikina mane, bet pasakau, kad tai ne mano gimtadienis“, – paprastai paaiškina pašnekovas.

Kanauninkas, įsitaisęs savo fotelyje, tuoj į šalį padėjo planšetę: „Akys silpnos, nelabai girdžiu, tad planšetę pasidedu ant kelių, tuomet ir matau, ir girdžiu.“ Dvasininkas teigia, kad savo kambaryje, kur jis apsuptas paveikslų, knygų, Lietuvos kunigaikščių atvaizdų, kur garbingai kabo ir Vytis, aukoja šv. Mišias. „Čia mano altorius, čia aukoju šv. Mišias, ką galiu jau atsisėdęs. Į bažnyčią nueinu sekmadieniais ryte ir pareinu jau tik po sumos. Šv. Mišių bažnyčioje jau nelaikau, per sunku, sėdžiu klausykloje“, – paprastai dėsto mintis kanauninkas.

Daugiau nei pusšimtį metų kunigavęs G. Dovidaitis sakė, kad kai jau apsisprendė eiti kunigystės keliu, abejonių daugiau nekilę.

Mada – palaikus laidoti su urna

„Bažnyčia neprieštarauja, nedraudžia kremuoti palaikus ir taip laidoti. Tačiau derama pagarba kūnui atiduodama užkasant į žemę“, – sako G. Dovidaitis. Anot kanauninko, deginamas kūnas lyg koks spirgutis čirška. Pačiam kanauninkui nėra tekę dalyvauti šermenyse, kur stovi urna, tik bažnyčioje yra matęs. „Manau, kad tai mados reikalas. Ateina tokia mada, vieni nuo kitų nusižiūri, atrodytų, tarsi pažanga, naujovė, o iš tikrųjų tai tik mados reikalas, neįsigilinant į pagarbą žmogaus kūnui“, – dėsto pašnekovas.

Ligonių patepimas tam, kad pasveiktų, o ne numirtų

„Ligonių patepimas – labai svarbus momentas. Kartais pats ligonis būna jau silpnas, nelabai susigaudo, artimieji per vėlai kunigą pakviečia ar kunigas nesuspėja“, – kalba kanauninkas. Anot dvasininko, ligonių patepimo dažnai bijoma, nepagrįstai baiminamasi: „Juk ligonių patepimas yra tam, kad žmogui padėtų, kad jis pagytų, pasveiktų, o ne tam, kad numirtų.“ Juk ir patys žmonės pastebi, kad po ligonio patepimo žmogui palengvėja, jis tarsi atsigauna. Anot pašnekovo, net žodis „paskutinis“ jau nebevartojamas ir labai teisingai, dabar sakoma – ligonių patepimas. Pasak kanauninko, žmonių įsitikinimas, kad po ligonių patepimo – jau pabaiga ir laukia tik mirtis, yra klaidingas. „Juk ligonių patepimas – tai Dievo malonė. O ir maldos tuo metu kalbamos, kad žmogui suteiktų stiprybės, sveikatos, o ne tam, kad numarintų“, – aiškina pašnekovas.

Kanauninkas pasisako, jog jam pačiam du kartus ligonių patepimas buvo atliktas.

Apie savižudybes

Nežudyk – vienas iš 10 Dievo įsakymų. „Savižudybė – labai blogai, tai ėjimas prieš Dievą, – sako gerbiamas kanauninkas. – Jei žmogus taip pasielgia kaip išprotėjęs, nesąmoningai, na, kaip beprotis, tuomet ir už savo veiksmus neatsako. Tačiau jei sąmoningai, tai labai blogai.“ Anot kanauninko, išeitis visada yra.

Kodėl keičiasi maldų žodžiai?

Seniau katekizme mokiausi vienokios maldos, o dabar bažnyčioje kalba kitokią. Kodėl pasikeitė malda „Tikiu Dievą Tėvą“? Kanauninkas šypsosi ir sako, kad „maldų esmė tikrai nesikeičia, keičiasi tik kalba“. Tai viskas taip paprasta? „Taip, maldų tekstai taikomi prie dabartinės kalbos, juk kalba keičiasi, o teologiškai niekas nesikeičia“, – patikina jis. Anot jo, kalba gyva, ji tam tikra prasme vis atsinaujina. Kanauninkas net atverčia parodyti, kad tikrai niekas nepasikeitę: tiesiog bažnyčiose kalbame iškilmingai, o yra ir trumpoji, anot kanauninko, „liaudiškoji“ malda „Tikiu Dievą Tėvą“. Kitaip tariant, tikėjimo išpažinimas nepasikeitė, tiesiog Bažnyčia turi dvi to išpažinimo formas.

Valgome ateizmo vaisius

„Jei sekmadienį į šv. Mišias nenuėjai dėl apsileidimo, tingėjimo, kitų pramogų, tai – nuodėmė“, – tiesiai sako kanauninkas.

Bet žmonių bažnyčiose mažėja, kartais ateina tik saujelė... „Ateizmo vaisius valgome“, – paprastai paaiškina pašnekovas. Anot jo, anksčiau buvo varžoma, neleidžiama, bet žmonės, auklėti katalikiškai, ir į bažnyčias ėjo, paskui ateistinis auklėjimas padarė savo darbą. „O juk sakoma, obuolys nuo obels netoli ritasi. Tėvai kitaip vaikus auklėjo, pavyzdžio nerodė ir dabar turime tokią situaciją: atšalimą nuo Dievo, sumenkusį tikėjimą. Reikia Dievo malonės. Istorija banguoja kaip jūra: tai nuslūgsta, tai pakyla“, – sako jis. Be to, anot kanauninko, kiekviena karta turi savo veidą.

„Kai jaunimas gyvena kartu be Santuokos sakramento, tai irgi, sakyčiau, mada. Nebijojimas „grieko“ – nuodėmės. Juk be bažnyčios gyvenimas yra nuodėmingas, – aiškina kanauninkas. – Meilės Dievui trūkumas jaučiamas: nuodėmės nebijojimas, sumenkęs tikėjimas mumyse. Nuimk nuo statinės lanką ir ji pabirs. Tas lankas – tai tikėjimas.“

Atsisveikinu linkėdama kanauninkui G. Dovidaičiui sveikatos ir gražių dienų. Išeinu į Lazdijų gatves pakylėta, negalvojau, kad su šiuo išminties kupinu žmogumi bus taip paprasta, lengva ir gera kalbėtis apie viską. „Yra, kaip yra – turiu sakyti, kaip yra“, – šypteli atsisveikindamas kanauninkas G. Dovidaitis.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“, 2020-01-10

Autorės nuotr.

KANAUNINKAS GVIDONAS DOVIDAITIS 1935 – 1964 – 2023

1943 – 1955 m. mokėsi Lukšių mokykloje.

1959 – 1964 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

1964 m. kovo 25 d. buvo pašventintas kunigu.

Kan. Gvidonas Dovidaitis darbavosi šiose pareigose:

nuo 1964 m. gegužės 22 d. – Kauno Šv. Juozapo parapijos vikaras;

nuo 1965 m. rugpjūčio 20 d. – Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras;

nuo 1966 m. liepos 16 d. – Kauno Šv. Vincento Pauliečio parapijos vikaras;

nuo 1967 m. sausio 2 d. – Lazdijų Šv. Onos parapijos vikaras;

nuo 1970 m. rugsėjo 25 d. – Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos vikaras;

nuo 1971 m. rugsėjo 16 d. – Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras;

nuo 1977 m. sausio 5 d. – Višakio Rūdos Šv. vyskupo Stanislovo parapijos klebonas;

nuo 1980 m. birželio 26 d. – Pilviškių Švč. Trejybės parapijos klebonas;

nuo 1989 m. balandžio 30 d. – Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonas ir Lazdijų dekanato dekanas;

nuo 1994 m. kovo 19 d. – Vilkaviškio vyskupijos katedros kanauninkas;

nuo 2002 m. gegužės 28 d. – Lazdijų Šv. Onos parapijos altarista.

Kanauninkas Gvidonas Dovidaitis visą savo kunigiškos tarnystės laiką buvo uolus, kruopštus, rūpestingas ir atsakingas visose jam patikėtose pareigose. Neapleido maldos, ypač rožinio maldos, nuolat pasikliaudamas Viešpaties artumu ir Švč. Dievo Motinos Marijos globa.

Vilkaviškio vyskupijos kurijos inf.