Miestietė kaime – 33 metai, duoklė saviveiklai – 21 metai

Kasmetinėje Lazdijų rajono meno saviveiklininkų šventėje, tradiciškai rengiamoje per Tris Karalius, už nuoširdų muzikavimą ir kapelinio žanro puoselėjimą įteiktas apdovanojimas Jolantai Kalinauskienei – Būdviečio laisvalaikio salės kapelos „Svaja“ muzikantei.

21 metus šia prasminga veikla užsiimanti moteris tikina, kad negaila tam skiriamo laiko.

Miestietė, kilusi iš Marijampolės, dabar gyvenanti Strumbagalvės kaime,  J. Kalinauskienė – Būdviečio seniūnijos specialistė, net nemėgina paskaičiuoti, kiek dainų per gyvenimą įvairiuose koncertuose kone visoje Lietuvoje ir pas kaimynus lenkus sudainavusi.

„Jau pažįstamų visur daug yra. Kartais nė neatsimenu, kur buvau ką sutikusi. Būna, žmogus sveikinasi, vadinasi, jis mane matęs, ko gero, ir aš jį, bet nemenu. Nes tikrai daug švenčių, daug koncertų ir savame rajone, ir visoje Lietuvoje turėta, Dainų šventėje sostinėje būta“, – kalba.

Visada smagi, visada pasitempusi, pasipuošusi, tvarkinga, su šypsena ir gera nuotaika, visada atvira širdimi ir darbe skubanti padėti, ir per šventes žmonių širdis pradžiuginti: niekada neatsisakanti savo dainingu balsu užliūliuoti klausytojus. Gyvenimo keliu eina su daina. „Su daina per gyvenimą“, – patikina pati J. Kalinauskienė.  Žavi moteris patraukia dėmesį: akys spindi, plastiški judesiai liudija, kad scenoje ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Jolanta ne tik Būdviečio laisvalaikio salės kapeloje „Svaja“ dainuoja ir barškina tambūrinu – dainuoja ir moterų kvartete „Raskila“. „Iš pradžių laisvalaikio salei vadovavo Danutė Levickienė. Pradėjau dainuoti moterų folkloro ansamblyje „Radastėlė“. Paskui susikūrė kapela, išėjau į kapelą. Net nemenu jau, kaip ten mane pakvietė. Kažkaip pradėjau ir likau dainuoti“, – bando prisiminti saviveiklininkė.

Mena, kad laisvalaikio salėje buvo Naujųjų metų sutikimo šventė, Jolanta ten dainavo su tokiu vyruku. Zina Barkauskienė, kuri buvo sumaniusi kurti kapelą, išgirdusi pakvietė ir Jolantą.

Dabar J. Kalinauskienei – tai vienas malonumas, laiko praleidimas: vaikai – dukra ir sūnus – užauginti, džiaugiasi ir anūkėle bei anūku, laukia trečiojo anūko ar anūkės. „O anksčiau taigi ir ūkį turėjome, ir karves melžti reikėjo. Tokie laikai buvo, taip visi gyvenome. Kai reikdavo išvažiuoti koncertuoti, o išvykų būdavo tikrai daug, kas savaitę praktiškai, tai visas ūkis ant vyro pečių likdavo, padėdavo paaugę vaikai“, – prisimena moteris.

Sako, visada jautusi, kad jai šito labai reikia. Jeigu ilgiau nedainuodavo, neišvažiuodavo  koncertuoti, jausdavo, lyg ko trūksta, nyku.

 Dainuoja Jolanta nuo mažens. Galvoja, gal balsą, gabumus ir begalinį norą dainuoti paveldėjo iš savo balsingos močiutės. „Mokykloje nuo pradinių klasių dainuodavau. Visur dalyvaudavau, kur tik reikdavo padainuoti. Paskui baigiau tuometinę Marijampolės pedagoginę mokyklą. Ir ten dainavau, dalyvavau saviveikloje“, – pasakoja.

Į Strumbagalvę ją atsiviliojo vyras. „Na kas gali jauną merginą atvilioti iš miesto į kaimą? Meilė“, – sako Jolanta. Buvo atvežtos merginos į Aštriosios Kirsnos tuometinį tarybinį ūkį padirbėti ir susipažino su kaimo bernaičiais. „Taip ir likau. Jau 33 metai, kaip susituokę“, – sako.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-10)