Kai ašaros rieda skruostais ir žodžių pritrūksta, tačiau kalbėti reikia. Viltiečiai susitiko Seirijočiuose

Išpuoselėta sodyba, didžiulė erdvė, tvenkiniai –  daug vietos džiaugtis gyvenimu. Čia tądien į Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovės Rasos Banevičienės sodybą Seirijočiuose rinkosi viltiečiai iš Kapčiamiesčio, Seirijų, Lazdijų, Šventežerio. Ir pasklido po sodybą kas pasivaikščioti, kas kamuolį į krepšį pamėtyti, kas ant batuto smagiai pašokinėti, o kas pienių vainiką nusipinti. Ir viskas čia priminė žmones, smagiai leidžiančius laiką, tačiau taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Susirinko viltiečiai pasikalbėti, pasipasakoti, išsakyti savo rūpesčius ir džiaugsmus. Kai kurie gal kalbės kitą kartą – šįkart buvo per sunku, lyg koks gniutulas gerklę užspaudė ir tik ašaros skruostais nenumaldomai riedėjo. Gal kitą kartą... Tačiau čia susirinkę  mamos ir tėčiai tik dar kartą patvirtino, kad nors augina kitokį vaiką, tačiau jo neiškeistų į jokį kitą. Juk ir medžiai ne visi tiesūs, daug ir kreivų. Kartais žiūrime į kreivą medį ir negalime atsigėrėti, koks jis gražus, nes kitoks nei visi. Tik ar visada sugebame įžiūrėti kitokių žmonių grožį?
Lyg viena šeima susėdo prie stalo pasikalbėti
Pasivaišinę tortu ir žolelių arbata, vaikai išskubėjo užsiimti jiems įdomesne veikla, o tėveliams tai buvo puiki galimybė pasišnekučiuoti. „Svarbiausia, kad sveikieji išmoktų bendrauti su kiek kitokiais, jų neignoruotų. Negalime būti po vieną, turime visi kartu eiti į viešumą, paneigti mitus ir nugalėti baimes“, – sakė bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė Rasa Banevičienė, kuri energingai nusiteikusi dirbti, rašyti projektus ir vykdyti veiklą. Juk žinios ateina pamažu: stebint, analizuojant, gilinantis. Pokyčiai niekada nevyko ir nevyks už uždarų durų. O pakeisti nuomonę, ko gero, gali tik pati visuomenė ir tai neatsitinka nei per savaitę ar mėnesį, tam prireikia gerokai daugiau laiko.
Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos specialiųjų lavinamųjų klasių mokytoja Živilė Klimienė tikino, kad ji be šių vaikų jau neįsivaizduoja nei savo gyvenimo, nei darbo. Jos darbo patirtis 18 metų, tad papasakoti ji turėjo ką. „Gimnazijoje turime 2 specialiąsias lavinamąsias klases, jose – 13 vaikučių. Yra popietinė veikla. Darbuojasi auklėtoja, 3 padėjėjos. Tėveliai patenkinti, kad jų vaikai čia praleidžia laiką. Po 10 klasės vaikai dar du metus lanko socialinių įgūdžių klasę, – sakė ji. – Mes bendradarbiaujame su mokytoja Snieguole Mazaliauskiene ir jos auklėtiniais, turime lėlių teatrą, vedame netradicines pamokėles, sportuojame, keliaujame, lankome spektakliukus vaikams, įvairius renginius, švenčiame šventes, bendradarbiaujame su muziejininkais, meno mokykla, lankomės bibliotekoje ir visur esame labai laukiami, mus pasitinka su šypsenomis ir noriai. Mus supranta ir tuo labai džiaugiamės. O ir gimnazijos vadovybė, tiek direktorė Jurgita Mozerienė, tiek pavaduotoja Virginija Spitrienė, mus itin palaiko, rūpinasi.“
 Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovės Danos Migaliovos sveikinimus atvežė šios bendrijos mūsų rajone ilgametis vadovas Vytautas Stacevičius, išsakęs tądien daug pastabų, patarimų, skaudulių. Juk tiek metų dirbta, tad patirtis milžiniška. Ir džiugu, kad ponas Vytautas ja noriai dalinasi su naująja vadove. Jis Rasai Banevičienei  linkėjo, svarbiausia, nenusivilti ir didelės sėkmės, būti visiems vieningiems kaip kumštis.
Išgirstos istorijos aplaistytos ašaromis
„Vilties“ Lazdijų padalinio vadovė Rasa Banevičienė kvietė ir susipažinti, ir pasikalbėti, ir išsakyti tai, kas paslėpta giliai širdyje, o gal ir papasakoti savo istorijas. Jos svetimos, bet tokios jaudinančios, kad ašaros pačios riedėjo ir istorijos tapo savomis.
Tėveliai prabilo nedrąsiai. Viena mama prisipažino, kad papasakoti šįkart negalėsianti, nes tuoj pradedanti verkti. „Išsikalbėti reikia, jei šiandien dar negalite, tai gal kitą kartą. Juk mums reikia bendrauti, susitikti, padėti spręsti vieni kitiems visas problemas“, – sakė vadovė. Tačiau atsirado viena mama, kuri jau gali garsiai kalbėti, pasakoti ir sakosi, kad jos sūnaus gimimas jai suteikė tokios stiprybės, tiek jėgų, kad ji nė pati neįtarė jų tiek turinti. Mat ji visada buvusi tyli, kukli ir dažniau nutylinti, nei pasisakanti. „Jis mane išmokė daug ko. Jis išmokė mane nugalėti save. Šiandien aš galiu pakovoti ir už save, ir už savo sūnų, bet ne visada taip buvo“, – sakė mokytoja, mama Edita Navickienė.
Jauna  moteris drąsiai papasakojo savo šeimos istoriją – jautriai, subtiliai, nieko nesmerkdama ir nekaltindama, bet ašaros riedėjo visiems, sulaikyti jų – neįmanoma. „Mūsų jauna šeima laukė vaikelio – labai laukėme, norėjome ir, žinoma, svajojome, kad jis bus išskirtinis. Taip jis gimė, – pasakojo ji. – Ir tikrai, mums gimė išskirtinis vaikas. Jis šiek tiek vėlavo ateiti į pasaulį, man buvo padarytas Cezario pjūvis ir tik vėliau prasidėjo tam tikri sveikatos sutrikimai. Iš pradžių aš nė nesupratau, kas  vyksta, važiavome į Kauno klinikas, o ir diagnozės nežinojome. Lankėmės ir Vaiko raidos centre Vilniuje. Ypač su tuo buvo sunku susitaikyti vyrui.“
Jauna mama prisimena: kad jos sūnus galėtų lankyti darželį, ji kreipėsi į aukščiausius rajono valdžios vyrus – merą ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėją – taip sūnus pradėjo lankyti darželį. „Įdomiausia tai, kad vaikai jį noriai priėmė, šiltai bendravo kaip su visais, bet tėvai buvo nepatenkinti. Mano sūnus juk gadino visas gražias šventes, į kurias aš visada eidavau. Žinoma, jis ne vietoje išeidavo ar šiaip sukinėdavosi. Kaip aš jaučiausi? Aš galvojau, kad štai per mamyčių dieną vaikai dainuoja, o mano sūnus, vargu, ar ištars kada nors „mama”. Paskui visų keliai išsiskyrė, bet šiandien viskas pasikeitė, aš sulaukiu tiek tų tėvelių paklausimų, kaip sekasi mano sūnui, tiek tų vaikų prisipažinimų, jog pasiilgę jo“, – pasakojo Edita.
Prisipažinsiu, Editą pažįstu nuo mokyklos laikų, tik šią istoriją išgirdau pirmą kartą ir niekada nepagalvojau, kad ji, tyli, kukli mergaičiukė, taps tokia stipria moterimi, o su jos sūnumi susidraugavau ir aš. Jis taip žaidė krepšinį, kad net prakaitas bėgo, ir man pasirodė mielas berniukas, o susikalbėti ir be žodžių pavyko. „Mūsų namų kieme jis nuolat žaidžia krepšinį, jam tai itin patinka, ir kompiuteriu noriai naudojasi. Anksčiau neleidau, galvojau, sugadins, bet kartą žiūriu – viską susijungė pats ir nė nežinau, iš kur jis išmoko“, – sakė mama. Ji džiaugėsi, kad Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje yra tokios klasės, kad tėveliai gali būti ramūs dėl savo vaikų, o šie gali jaukioje šeimos aplinkoje ugdytis. Ji tikino, kad visiems linkėtų pirmiausia nugalėti save – nereikėtų galvoti, kad tėveliai lyg kokie nuskriausti ar nubausti, tiesiog šie išskirtiniai vaikai suteikia stiprybės, supratimo. Ir jau nė neįsivaizduoji, kad būtų kitaip. „Žmonių požiūris keičiasi, tad linkiu stiprybės ir neužsisklęskime savyje“, – sakė ji.
Deja, dar vis susiduriama su neigiamu visuomenės požiūriu į sutrikusio intelekto žmones ir net visišku jų ignoravimu, nors situacija po truputį keičiasi. Dažniausiai bijome to, ko nežinome. Todėl, kas tariamai kitoniška, mūsų smegenyse virsta lyg į kažką „nekokybiška“, tačiau juk visi esame skirtingi, tad paprasčiau būtų mokytis priimti vienam kitą be išankstinių nuostatų. Deja, ne visada pavyksta.
Dar viena didelė problema, kad tėveliai neįsivaizduoja savo vaikų ateities, tolesnio jų gyvenimo kelio. „Mamyte, tu neišeik, manęs nepalik, kaip aš gyvensiu be tavęs? Mamyte, kaip aš gyvensiu, kai tavęs nebus? Į šį klausimą vis dar nerandu atsakymo“, – tikino Birutė Stacevičienė iš Kapčiamiesčio. Ji sakėsi, kad jų dukra tarsi raištelis, surišusi visą jų šeimą. Ponia Birutė prisipažino susidūrusi su neigiamu visuomenės požiūriu, ir nors jų dukrai dabar jau 42 metai, tačiau nuo mažens ji vesdavusi mergaitę visur, kur pati eidavusi. „Aš mokytojavau, tad man nebuvo paslaptis, kad  būdavo ir pasišaipoma, bet labiausiai šaipėsi tie, kurie dažnai ir parašyti be klaidų mažai ką tesugebėdavo“, – prisimena gerbiama mokytoja Birutė Stacevičienė. Ji atkreipė dėmesį, kad itin svarbus ir bažnyčios vaidmuo. Jų dukra tikinti, einanti ir išpažinties. „Šie vaikai viską jaučia dar giliau, jie iškart pajunta, kas juos myli, o kas tik iš pareigos dirba su jais. Tik tas klausimas mane vis neramina ir atsakymo vis nesurandu“, – tikino ji.
Dėmesį parodė ir valdžios žmonės – pozityvūs pokyčiai ir nauji iššūkiai
„Daugelis kviestų žmonių pažadėjo atvykti, bet šiandien jų nėra su mumis“, – sakė bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė Rasa Banevičienė. Nors prisipažinę, kad surasti šią sodybą Seirijočiuose nelengva, tačiau surado ir atskubėjo  Lazdijų rajono meras Artūras Margelis,  Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Lina Margelienė bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Ramunė Gurevičienė. Tiek rajono meras Artūras Margelis, tiek Socialinės paramos skyriaus vedėja Lina Margelienė ragino susirinkusius išsakyti savo problemas, rūpesčius ir žadėjo būtinai į juos atsižvelgti. Vedėja atsakė į daugelį klausimų teigdama, kad išeitį visada galima surasti, tik reikia kreiptis ir bus ieškoma sprendimo būdų.  „Norėtume žinoti, kokios konkrečios pagalbos jums reikia“, – sakė ji. Meras pabrėžė šių žmonių integravimo į visuomenę naudą ir reikalingumą tikindamas, kad tai ilgas procesas, o tokiuose susitikimuose tik dar geriau vieni kitus suprantame, pasidaliname informacija, o bendromis jėgomis daugelį problemų tikrai galima išspręsti.
Čia atvykusi buvo ir rajono tarybos narė Jūratė Juodzevičienė. Buvau nustebinta šios moters bendravimu, supratimu net tų, kurie pasakyti nieko negali –  tiesiog jie nekalba. „Dirbu socialine pedagoge“, – tarsteli ponia Jūratė. Ir tuo viskas pasakyta. Matyt, tokie žmonės ir turi darbuotis šioje srityje. Jai visai nebaisu ir apsiseilėjusią burnytę nuvalyti, ir pašnekinti, nors žodžių neišgirsi, bet ji tiesiog supranta, ko norima. Ir taip ne tik susikalbama, bet ir bendraujama, ir šypsomasi.
Bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė pasidžiaugė, kad meras A.Margelis pažadėjo pagelbėti sutaisant viltiečių autobusiuką, o viltiečiai pajuokavo, kad gal ir į autobusiuko baką meras įpilsiąs. „Kartais tikrai nedaug reikia, tik daryti, o pajudėję darbai kaip tas akmuo nuo kalno rieda“, – sakė  bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė.
Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba auginti kitokį vaiką, nes jie priversti atsisakyti daugelio dalykų ir gyventi kitaip. Visas gyvenimas prasideda ir baigiasi vaiku. Tad tėveliai tvirtino, kad reikėtų jiems pagelbėti. Jeigu yra ir tėtis, ir mama, tada lengviau, bet jei mama vieniša, ji net į parduotuvę išbėgti negali, nes nėra kur palikti vaiko. Socialinės paramos skyriaus vedėja Lina Margelienė sakė, kad išeitį galima surasti, juolab kad tokių galimybių yra, tik reikia kalbėtis ir kreiptis.  „Tikiuosi sulaukti konkrečių pasiūlymų, prašymų“, – geranoriškai sakė skyriaus vedėja. O viltiečių vadovė tikino, kad jiems patiems reikia suburti tvirtą komandą, tada ir projektams rašyti būtų daugiau gebančių žmonių, nes vienas vadovas aprėpti visko tiesiog fiziškai nepajėgus. Edita Navickienė patikino, kad ir tėvai negali likti pasyvūs, turi aktyviai dalyvauti veikloje.
Daug apie ką buvo pakalbėta, pasidalinta, paklausta ir net ašarų netrūko beklausant neišgalvotų istorijų. Tačiau beragaujant dzūkiškas bandas nuotaika visų praskaidrėjo. Už jas viltiečiai nuoširdžiai dėkoja „Pietų Megrame“ vadovui.
Ant gerumo medžio – daug rankyčių antspaudų
Smalsi pelytė visus vaikučius viliojo į kiemą, kur jų laukė žaidimai, geras oras ir šaunūs draugai. „Buvo nesunku, tikrai nesunku. Tik reikėjo pakalbinti, paprašyti. Dirbu Seirijų gimnazijoje, tad pakalbinau gimnazistus, kurie sutiko atvykti į sodybą. Pas mus savanorystė jau populiarėja, bet dar nėra taip giliai įsišaknijusi, tačiau jauni žmonės pakviesti tikrai prisijungia, neatsisako“, – sakė bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė Rasa Banevičienė, džiaugdamasi Seirijų gimnazijos savanoriais, nepagailėjusiais savo laisvalaikio, kad pabendrautų kiek su kitokiais vaikais. Ji teigė, kad tai abipusė nauda ir vieniems, ir kitiems. „Atrodytų, toks paprastas bendravimas, bet jis toks svarbus“, – sakė ji. Juk paaugliai – visuomenės ateitis, jie kurs tolesnį mūsų šalies veidą, taigi jų požiūris į kitokius žmones priklauso ir nuo jų pačių, ir nuo suaugusiųjų. Vadovė džiaugėsi, kad jai noriai padėjo visa šeima.
„Džiaugiuosi ir Krikštonių bibliotekos skaitytojais, kurie prisijungė prie mūsų“, – tikino Krikštonių bibliotekos bibliotekininkė Eglė Lepeškienė džiaugdamasi, kad taip galinti pagelbėti mamai. O tądien ji „virto“ linksma pelyte ir žaidė su vaikais, atidžiai prižiūrimais savanorių. Išdykusi pelytė vežė spalvotas kreideles, bet netyčia išbėrė, tad teko rinkti – juk norėjosi piešti ir prie tvenkinių į žuvytes paspoksoti, ir pievoje pabūti – visur smalsu apsidairyti. Užsiėmimų vaikams netrūko, smalsioji pelytė jų sugalvojo begalę. „Dviguba nauda tokių pabuvimų kartu. Jauni žmonės, ypač paaugliai, gali atrasti savo vietą, pajusti savo vertę, įsitikinti, kokie gali būti reikalingi ir naudingi“, – sakė vadovė. Nevaržomi stereotipų, visuomenės klišių jaunuoliai noriai bendravo. O juk toks bendravimas dar labai ribotas mūsuose.
Šį susitikimą vainikavo prizai–siurprizai visiems. Bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovė Rasa Banevičienė išsakė nuoširdų ačiū visiems atvykusiems čia pabūti kartu, pasikalbėti, pabendrauti. O Lazdijų rajono meras Artūras Margelis įteikė dovanų „Vilties“ padalinio vadovei Rasai Banevičienei su geriausiais linkėjimais šiame nelengvame darbe. Savanoriai spalvino delnus ir visi sudėjo savo rankų antspaudus ant Gerumo medžio, kuris primins šį neeilinį  viltiečių susitikimą. Ir nebuvo slogu, ir nebuvo nedrąsu, gal tik ašarų daug, bet ne tik skausmo, o ir džiaugsmo. Ir susidraugavo vieni su kitais, ir toje gausioje šeimoje lyg nematomas raištelis visus sujungė kažkoks nenusakomas jausmas ir supratimas, kad mes visi galime būti kartu, pagelbėdami vieni kitiems ir taip praturtėdami kažkuo nenusakomu.
„Jeigu jums patinka, galime visada susirinkti mano sodyboje. Pirkau ją galvodama, kad norėsiu kažką daryti, todėl teritorija nemaža. Anksčiau kaimo žmonės vadino mus tinginiais, nes šienaujame pievas, o gyvulių neauginame, bet dabar jau viskas kitaip. O kalbamės mes tvarte. Taip, anksčiau čia buvo tvartas, žinoma, dabar jau labai pakeistas“, – apie savo sodybą Seirijočiuose pasakojo šeimininkė Rasa Banevičienė, kuri tuo, ką turi, dalinasi su kitais. Tolerancijos kiek kitokiam, bet ypatingam, turime išmokti visi, nes, anot bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio vadovės Rasos Banevičienės, kiek kitoks vaikelis gali gimti kiekvienoje šeimoje – net pačioje gražiausioje, pačioje protingiausioje, pačioje darniausioje, ir nuo to nesame apsaugoti nė vienas.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“