Apie vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas

Gyvename viename ežeringiausių kraštų mūsų šalyje, todėl mažai kuriam išsivaizduojamas poilsis be vandens telkinio, maudynių, žvejybos, ar tiesiog ramaus poilsio šalia ežero. Todėl negalime būti abejingi vis prastėjančiai ežerų būklei. Kone pusė šalies ežerų ir kitų vandens telkinių yra užteršti, o didžiausi teršėjai - ne iškylautojai, paliekantys krūvas šiukšlių, daug didesnę žalą daro ne kas kita, o neatsakingi ūkininkai. Jų pastangos apsaugoti pasėlius nuo kenkėjų, noras užauginti greičiau ir kuo gausesnį derlių neigiamai veikia tiek ežerų ekosistemas, tiek mus pačius.
Dabar tas metas, kai saulės spindulių įšildytą žemę jau pradeda dirbti galinga žemės ūkio technika, dirvoje netrukus suvešės žiemos užgrūdinti pasėliai, pievų augmenija. Atgimstančioje gamtoje matyti ir žmonių veiklos pėdsakai. Keliaujant galima pamatyti ežerų ir upių pakrančių ruožus išartus vos metro ar dviejų atstumu nuo kranto. Dalis ūkininkų, vedami lengvabūdiškumo, įpratimo ar norėdami praplėsti pasėlių plotus, žaloja upių ir ežerų pakrantes. Arimas palaidoja ankstesnio derliaus likučius, mėšlą, piktžoles, sušildo dirvą, tačiau ji tampa pažeidžiamesnė vėjo ir vandens erozijai. Ariant dirvą labai arti vandens telkinio kranto, derlingosios dirvožemio dalelės – humusas - nuplaunamos į upės vandenį. Dėl šios priežasties mažėja dirbamos žemės derlingumas, į vandens telkinius patenka didesni trąšų ir pesticidų kiekiai. Augalijai sunaikinti pakanka akimirkos, o atkurti prarastą natūralią pievos bendriją prireikia net 10-20 metų.
Didžiausias poveikis dirvožemiui ir vandeniui žemės ūkyje daromas naudojant trąšas ir pesticidus. Intensyviai naudojant mineralines trąšas pakinta dirvožemio mikroorganizmų rūšinė sudėtis, rūgštėja dirvožemis. Dėl intensyvaus trąšų naudojimo didėja ir vandens tarša organiniais azoto bei fosforo junginiais. Ši tarša atsiranda, kai su lietumi išplautos mineralinės trąšos patenka į paviršinius vandenis. Per didelė vandens tarša šiais organiniais junginiais gali sukelti ežerų bei upių eutrofikacijos (pelkėjimo) procesus bei sutrikdyti vandens ekosistemų pusiausvyrą.
Pesticidai ne tik sumažina kenkėjų bei ligų daromą žalą, bet ir daro neigiamą poveikį aplinkai. Jų didelė įvairovė bei naudojimo apskaitos nebuvimas, labai apsunkina tikslų jų poveikio aplinkai įvertinimą. Pesticidai gali būti nuodingi ne tik žmogui bei gyvūnijai, bet ir užteršti pavojingais teršalais vandens telkinius, gruntinį vandenį bei dirvožemį.
Azotas ir fosforas įeina į mineralinių trąšų ir gyvulių mėšlo sudėtį. Kai mėšlas ar mineralinės trąšos yra kaupiamos, transportuojamos ar naudojamos laukams tręšti, didelė dalis jų lieka aplinkoje. Azoto junginiai nitratų ir amonio junginių forma labai lengvai tirpsta vandenyje, todėl su požeminiais vandenimis yra nunešami į upes. Fosfatai nepatenka į gilesnius sluoksnius, todėl yra nuplaunami nuo laukų paviršiaus su lietaus vandeniu, ypač esant stiprioms liūtims ar tirpstant sniegui. Tad aplinkai draugiškesnis ūkininkavimas yra būtinas norint sumažinti ežerų eutrofikaciją.
Kad į ežerus ir upes nepatektų pavojingų medžiagų, jų krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas jų pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos.
Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų dydžiai priklauso nuo ežero užimamo ploto, o upių - nuo jų ilgio. Pavyzdžiui, jei ežero plotas 200 ha ir daugiau, jo apsaugos zona yra 500 m pločio aplink visą ežerą.  Apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Svarbu žinoti, jog jei ežeras turi stačius šlaitus, tai apsaugos juosta matuojama nuo šlaito viršutinės briaunos. Apsaugos juostoje žmogaus veikla ribojama griežčiau. Siekiant užtikrinti anksčiau minėtus tikslus tam tikra veikla šalia vandens telkinių yra ribojama, dalis draudžiama.
Apsaugos zonose negalima įrengti sąvartynų, statyti ir laikyti vagonėlių, auginti ir dauginti genetiškai modifikuotų organizmų, augalų ir jų sėklų. Siekiant apsaugoti vandens telkinius nuo užpelkėjimo, kontroliuojami ūkininkai, jiems draudžiama lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant jų į gruntą, užkasti kritusius gyvulius. Įrengti galvijų vasaros aikšteles leidžiama tik užtikrinus nuotekų surinkimą ir nukenksminimą. Auginant javus ar kitas žemės ūkio kultūras, draudžiama hektarui sunaudoti daugiau kaip 80 kilogramų azoto ir 15 kilogramų fosforo veikliosios medžiagos. Taip pat draudžiama plynai kirsti medžius ir krūmus šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių, išimtys taikomos tik piliakalnių šlaitams.
Pakrantės apsaugos juosta yra sudėtinė paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, esanti arčiausiai vandens telkinio. Vandens telkinių apsaugos juostos nustatomos pagal patvirtintus jų nuostatus ir pažymimos ūkinės veiklos apribojimų planuose. Prie ilgesnių kaip 10 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha, apsaugos juostų plotis nustatomas pagal pakrančių šlaito nuolydžio kampą: iki 5 laipsnių – 5 m, nuo 5 iki 10 laipsnių – 10 m, 10 laipsnių ir didesnis – ne mažesnis kaip 25 m. Dvigubai platesnės vandens telkinių apsaugos juostos nustatomos prie vandens telkinių ar jų ruožų, esančių valstybinių parkų arba draustinių teritorijose. Pakrantės apsaugos juostose negalima ardyti velėnos, ganyti gyvulių, dirbti žemės, naudoti trąšų, cheminių augalų apsaugos produktų ir kitų cheminių medžiagų jeigu jie gali patekti į vandenį, vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių. Draudžiama važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir jas statyti arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto.
Nesilaikantiems šių reikalavimų, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta administracinė atsakomybė. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 30 iki 140 Eur ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 90 iki 290 eurų. Už srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda iki 60 eurų, juridinių asmenų vadovams gresia baudos nuo 60 iki 140 eurų. Upių ir ežerų pakrantėse kartais aptinkamos ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys, už jų naikinimą galima gauti įspėjimą arba nuo 30 iki 300 Eur baudą, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 60 iki 580 Eur. Pakartotinai įvykdžius nusižengimus baudų dydžiai dvigubėja. Nusižengimu padarius žalą aplinkai, ji atlyginama. Žala gali keletą ar daugiau kartų viršyti administracinę baudą.
Veisiejų regioniniame parke esančių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų plotį galite sužinoti parko direkcijoje adresu: Santarvės g. 9, Veisiejai, tel.: (8 318) 56234, el. p. info@veisiejuparkas.lt.
A. Stankevičius, A. Račkauskaitė