Šventežerio seniūnės postą palikusi A. Burbienė: būta ir nusivylimo ašarų, ir komiškų situacijų

Prieš dvidešimt dienų darbą Šventežerio seniūnijoje palikusi seniūnė Aldona Burbienė ilgai kalbinta ryžosi atviram pokalbiui apie darbo metus rajono savivaldoje.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, nuo Sąjūdžio laikų savo darbus menanti moteris sako, kad maloniausia jos darbe visuomet buvo tada, kai galėjo padėti žmonėms. Ne vienas gali paliudyti, kad tai – ne tušti žodžiai. Jei viską būtų buvę galima parašyti, ką šio interviu metu kalbėjomės, paaiškėtų, kad to padėjimo būta žymiai daugiau. Kiti, kurie sulaukė A. Burbienės, kaip savivaldybės tarybos sekretoriato vedėjos ar rajono vykdomojo komiteto instruktorės, pagalbos, to net nežino. Ir nereikia – Dievas mato gerus darbus.

Per gyvenimą ji buvo ne tik valdininkė, bet ir sėkminga verslininkė, ir net radijo laidos vedėja. Tačiau ilgiausiai dirbo seniūne. Išėjo ilgai svajoto užtarnauto poilsio, tačiau nurimti nežada. Jos planų tiek, kad užtektų dar vienam gyvenimui. Išsamiai apie tai – šiame interviu.  

– Prisiminkime pirmuosius darbo metus savivaldybėje. Prieš kiek metų tai buvo? Kaip atėjote į darbą savivaldybėje? Kokias pareigas teko užimti, kokį darbą dirbti?

– Savivaldybėje pradėjau dirbti nuo 1987 metų kovo 15 dienos. Tuomet tai buvo rajono vykdomasis komitetas, kas dabar tolygu savivaldybės administracijai. Teko kuruoti tuometinių apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkų darbą – kaip jie vykdo apylinkių tarybų sprendimus. Tada ir susipažinau su darbu apylinkių vykdomuosiuose komitetuose, kurie vėliau tapo seniūnijomis. Tarp mano kuruojamų apylinkių buvo ir Šventežeris.

1990 metais rajono vykdomasis komitetas buvo reorganizuotas, padalintas į valdybą – vykdomąją valdžią ir tarybą. Su Laima Jauniškiene buvome pakviestos dirbti į tarybos sekretoriatą. Tapau sekretoriato vedėja. Didžiojo tarybos darbo dalis tuomet buvo pavesta sekretoriatui. Turėjome žinoti, kokius sprendimų projektus reikia paruošti, pačios juos ir ruošdavome. Tarybos darbas buvo visiškai atskirtas nuo valdybos. Tarybos pirmininko pareigos buvo patikėtos Romui Leščinskui, kuris tuo metu dar vadovavo žemės ūkio bendrovei. Todėl oficialiai pirmininko pareigas ėjo jo pavaduotoja, šviesios atminties Birutė Vanagienė. Kam bent kiek teko ją pažinti, žinojo jos aukštas moralines nuostatas. Savo bendražygių dažnai tyčia buvo klaidinama. Tačiau, padirbusi ilgiau, perprato kai kurių „veikėjų“ veidus. Suprantama – ji, kaip buvusi mokytoja ir mokyklos direktorė, iki darbo taryboje dirbo su mokiniais. Ji net neįsivaizdavo, kad žmonės gali meluoti, siekti savo asmeninių tikslų. Puikiai sutarėme. Darbo pabaigoje ji man ir Laimai Jauniškienei padėkojo už drąsą sakyti viską tiesiai, be intrigų.

Apie tai reikėtų rašyti atskirą istoriją, gal net knygą. Nenoriu čia detalizuoti, nes daugumos tų žmonių jau nėra tarp gyvųjų, nesinori skaudinti jų vaikų ir anūkų. Tegul tai lieka istorijai – kas nori, ją prisimins ir supras. Kaip ir visais laikais, ne viskas buvo gražu ir skaidru. Nors buvo Nepriklausomybės pradžia, kūrėme naują Lietuvą, tačiau ne visų kūrėjų siekiai ir tuomet buvo kilnūs. Visko buvo: ir džiaugsmo, ir ašarų.

– Pirmieji Nepriklausomybės metai savivaldoje turėjo būti tikrai nelengvi. Nebuvo daugybės teisės aktų, ne vieną jų teko priimti ir savivaldybės tarybai.  Kaip sekėsi bendrauti su savivaldybės tarybos nariais? Ar jie buvo aktyvesni negu dabartiniai? Ar daug pasiūlymų teikdavo?

– Laikas tikrai buvo sudėtingas. Pirmieji Nepriklausomybės metai. Viską teko pradėti iš naujo, nebuvo patirties. Naujoji taryba turėjo net 50 narių. Visi jie buvo savo srities specialistai – žemės ūkio bendrovių vadovai, gydytojai, teisininkai. Tačiau darbo patirties taryboje neturėjo. Su dauguma jų teko puikiai sutarti, vieni kitus suprato. Tačiau kai kurie... Tiesiog neturėjo jokių kompetencijų. Dėl jų įžūlumo tekdavo mums su Laima ir paverkti. Nepaisydamos to, visuomet jautėme, kad esame vertinamos. Todėl ir po daugelio metų susitikę nebijome vieni kitiems pažiūrėti į akis, maloniai prisimename laiką, kai teko dirbti drauge.  

– Teko dirbti su savivaldybės vadovais – Birute Vanagiene, Romu Leščinsku, Gintautu Juškiu. Jiems visiems darbas savivaldybėje buvo naujas. Kaip sekėsi bendrauti ir bendradarbiauti? Ar santykiai su jais buvo vien tik formalūs, oficialūs, ar daugiau kolegiški ir draugiški?

– Su tarybos vadovais ir dauguma tarybos narių gerai sutarėme. Santykiai buvo daugiau kolegiški ir draugiški, o ne formalūs. Nors dirbome ranka rankon, taryba turėjo savo „kairę“, kuriai priklausė socialdemokratai, ir „dešinę“ – sąjūdiečius, kurių dauguma vėliau tapo konservatorių partijos nariais. Kitų partijų tuomet dar nebuvo. Kadangi aš buvau kairesnių pažiūrų, ne kartą vėliau teko dėl to nukentėti. Tačiau darbo metai taryboje davė labai daug gyvenimiškos, darbinės ir politinės patirties. Ir šiandien, bendraudama su žmonėmis, labai greitai juos perprantu.

Prieš keletą metų buvome susirinkę į susitikimą, skirtą pirmosios tarybos kadencijos veiklos 30-mečiui paminėti.

Visi susitikome kaip seni geri draugai. Prisiminėme senus laikus, o kas buvo ne taip – jau esame pamiršę.

– Ar daug rajono gyventojų kasdien ateidavo į savivaldybę? Dėl ko dažniausiai kreipdavosi?

– Nepriklausomybės pradžioje žmonės vietine valdžia labai tikėjo ir pasitikėjo, manė, kad ji gali atsakyti į visus klausimus, išspręsti visas problemas. Žemės reforma, kolūkių griūtis, žemės ūkio bendrovių, pirmųjų ūkininkų ūkių kūrimasis, ekonominė Rusijos blokada... Žmonės kreipdavosi į tarybą visais klausimais. Ir pirmininko pavaduotoja Birutė Vanagienė, ir sekretoriatas labai stengėmės jiems padėti, nors gal ir ne viskas pavykdavo. Aktyviai bendravome su rajono valdyba, kuriai tuomet vadovavo Gintautas Mockevičius. Stengėmės rasti bendrus sprendimus.

Būta ir kurioziškų atvejų, kurie ir dabar, praėjus daugiau kaip trims dešimtims metų, priverčia šypsotis. Pamenu, atėjo į tarybą tremtinys (žmogus nuo Leipalingio, jo pavardę ir dabar gerai prisimenu). Paprašė padėti nusipirkti vaistų. Tuoj puolėme skambinti į vaistinę, ieškoti, nesigilindamos nei į jų pavadinimą, nei į paskirtį. Tačiau telefonu atsiliepusi vaistininkė pareiškė, kad tokių vaistų be recepto jokiu būdu negalinti parduoti, nes jie gali žmogui ne tik padėti, bet ir į kapus nuvaryti. Pasirodo, tai buvo vaistai potencijai didinti. Buvome priverstos rausti iš gėdos dėl tokio savo prašymo: juk negalėjome vaistininkei aiškinti, kad ne mums, o pagyvenusiam tremtiniui šio vaisto prireikė.  

– Kaip nutiko, kad tapote Šventežerio seniūnijos seniūne? Ar nesigailėjote palikusi Lazdijus?

– 1994 metais, po tarybos rinkimų, išėjau motinystės atostogų. Po metų laiko norėjau grįžti, bet tuo metu rajono taryba buvo reorganizuota. O man buvo pasakyta, kad negaliu dabar grįžti, valdžia paprašė atostogose pabūti dar metus. Supratau, kad esu nepageidaujama. Vėliau gavau pranešimą, kad iš darbo esu atleista. Kreipiausi į teismą, nes žinojau, kad įstatymas yra mano pusėje. Į darbą buvau oficialiai grąžinta.

Bet į savivaldybę negrįžau, nes jau buvau susiradusi kitą darbą. Įsidarbinau Alytaus apskrities žemės ūkio valdybos Lazdijų skyriuje – toks tuomet buvo. Jam tuomet vadovavo Romas Apanavičius.

Tuo metu buvau pakviesta dalyvauti rinkimuose į Seimą, apygardos rinkimų komisijoje. Tapau komisijos pirmininke. Po rinkimų, atėjus į valdžią konservatoriams, Alytaus apskrities žemės ūkio valdybos nebeliko. Ne tik Alytuje. Ji buvo reorganizuota ir perduota rajonui. Dauguma darbuotojų, tarp jų ir aš, tuomet buvome atleisti. Vėl teko kreiptis į teismą. Kadangi auginau vaiką iki trejų metų, teismo sprendimas ir vėl buvo mano naudai. Iš buvusios darbovietės gavau kompensaciją, už kurią Šventežeryje įsisteigiau prekybos ir maitinimo verslą.

Tuomet sakiau – niekuomet neisiu į politiką, nesieksiu valdininko duonos. Tačiau ne veltui sakoma: niekada nesakyk niekada. Buvau pakviesta dalyvauti naujai susikūrusios partijos Naujoji sąjunga, kuriai tuomet vadovavo Artūras Paulauskas, darbe. Jauni žmonės, puikios idėjos, planuojami dideli pokyčiai tuomet sužavėjo. Nors buvau kviesta vadovauti partijai ir pradėti jos veiklą Lazdijų rajone, tačiau žinojau, kad galimybių tam mažai turėsiu – buvo 3 vaikai: vienas dar visai mažas, du mokyklinio amžiaus. Todėl steigiamajame susirinkime nutarėme skyriaus pirmininku išrinkti Joną Matulevičių. Tuomet prieš vietos savivaldos rinkimus daug dirbome, taryboje gavome daugumą. Jonas Matulevičius tapo rajono meru, o aš pasirinkau darbą Šventežerio seniūnijoje.

Būtina prisiminti, kad seniūnai tuomet buvo politinio pasitikėjimo darbuotojai. Todėl naujai atėjęs meras turėjo galimybę rinktis, kam patiki tokias pareigas. Galėjo tiesiog paskirti tuos, kuriais pasitikėjo. Tačiau jis nutarė atsiklausti ir gyventojų nuomonės. Vyko į seniūnijas, kvietė į susirinkimus ir siūlė savo kandidatą, prašydamas žmones išsakyti nuomonę. Man malonu prisiminti, kad Šventežerio žmonės mane palaikė. Ne tik tada, kai buvau pristatyta, bet ir vėliau, per ilgus darbo metus.

Liepos 1 dieną būtų sukakę 25 metai, kai dirbu šį darbą. Šventežerio seniūnijoje iškart jaučiausi gerai, nes pažinojau žmones, aplinką, darbą išmaniau, žinojau pagrindinius darbus, kuriuos būtina čia padaryti. Iki to laiko, kol meru tapo Jonas Matulevičius, seniūno darbas buvo daugiau kabinetinis, o su jo atėjimu seniūnijos įgavo daugiau galių, pradėjo vykdyti ūkinę veiklą, prižiūrėti aplinką, rūpintis tvarka. Į darbus buvo kviečiami ir vietos bendruomenės žmonės.

Kurį laiką buvau ir Šventežerio bendruomenės pirmininke, rengiau miestelio šventes, vežiau nepasiturinčias šeimas su vaikais į Palangą. Buvome parengę didelės vertės projektą buvusios Šventežerio klebonijos pastatui renovuoti. Lėšas jam įgyvendinti laimėjome, tačiau politiniai vėjai nupūtė mūsų sėkmę. Ir dabar miestelio centre turime pastatą vaiduoklį, kuris būtų sėkmingai tarnavęs bendruomenės reikmėms.  

Per mano darbo metus labai pasikeitė Šventežerio miestelio aplinka, išgražėjo parkas, kuriam, kiek žinau, yra numatytos nemažos lėšos – bus sutvarkytas Šventežerio ežero paplūdimys, įrengtos persirengimo kabinos.

Visuomet žinojau, kad dirbu ne tik pagal galimybes, bet gerokai daugiau. Tačiau dėl to nesigailiu ir tikiuosi, kad palikau pėdsakų ne tik seniūnijos aplinkoje, bet ir žmonių širdyse.

– Teko girdėti, kad ragavote ir žurnalisto duonos...

– Buvo toks reikalas. Dar iki darbo Alytaus apskrities žemės ūkio valdyboje radau skelbimą, kad Kaune įsikūrusi radijo stotis „Ultra vires“ ieško vedėjo laidai „Po antrųjų gaidžių“ vesti. Pabandžiau laimę dalyvauti konkurse. Ir laimėjau, įveikiau kitus tris kandidatus, beje, žurnalistus. Beveik metus ten dirbau. Važinėdavau į darbą, 12 valandą turėjau būti studijoje. Laidą įrašinėdavome – kalbinau žemės ūkio ministrą, kitus valdininkus opiais ūkininkams klausimais, dariau laikraščio „Ūkininko patarėjas“ apžvalgas. Laidai tapus tiesiogine, neturėjau galimybės ten dirbti, nes studijoje reikėdavo būti jau 6 valandą ryto.  

– 25-eri metai dirbant seniūne leido pakankamai gerai pažinti kaimo žmonių problemas. Ar jos per tokį ilgą laiką keitėsi? Ko labiausiai nori žmonės kaimiškojoje seniūnijoje? Įsivaizduoju, kad jų lūkesčiai Šventežeryje ir visoje Lietuvoje yra labai panašūs... Kam savo darbe teikėte prioritetus?

– Žmonių norai labai paprasti. Pirmiausia jie nori gerų kelių, nes susisiekimas jiems labai svarbus. Taip pat, kad dažniau juos aplankyčiau, kad seniūnija dažniau padėtų ūkio ir buities darbuose. Tekdavo padėti aiškintis santykius tarp kaimynų, kartais pasipykti dėl neprižiūrėtų naminių gyvūnų. Ne paslaptis – pirkdavau ne vienam ir maistą, ir vaistus, nes vaikai dažniausiai toli gyvena. Diplomatija ir geranoriškumas – to labiausiai reikėjo bendraujant. Prioritetų neturėjau – stengiausi padėti žmonėms bet kokiu klausimu.

– Seniūnas be pagalbininkų, ko gero, galėtų daug mažiau nuveikti. Kas labiausiai padėjo Jums dirbant seniūne?

– Esu labai dėkinga seniūnijos teritorijoje gyvenantiems ūkininkams – be jų pagalbos dirbti būtų buvę žymiai sudėtingiau. Žiemą jie talkindavo valant kelius, vasarą – pjaunant pakelių žolę. Seniūnija didelė, tad darbų buvo. Smagu, kad jie mane suprasdavo, neatsisakydavo padėti.

– Ką gero ir malonaus prisimenate iš to laiko, kai dirbote seniūne? Kas labiausiai skaudino?

Malonu buvo bendrauti su žmonėmis. Ypač tuomet, kai galėdavau jiems padėti, kai išsispręsdavo jų problemos. Skaudu ir pikta buvo, net jausdavau kaltę, kai žmogaus prašymas būdavo ne seniūnijos kompetencija, jaučiausi bejėgė. Gražiai sutarėme su kunigais, nes seniūnija padėdavo tvarkant aplinką prie Šventežerio bažnyčios bei Kryžių koplyčios, kuri yra Šventežerio seniūnijos teritorijoje.

– Ar rajono valdžia atsižvelgdavo į seniūnų planus? Su kuriais rajono vadovais, buvusiais ir esančiais, jums sekėsi sutarti geriausiai? Kodėl?

– Dirbau prie daugelio valdžių. Kiekvienas meras turėjo savo viziją dėl seniūnų darbo. Su visais teko ir pyktis, ir gražiai bendrauti. Manau, kad su manimi dirbę merai stengėsi maksimaliai padėti gyventojams. Smagu, kad dabar seniūnams suteikta žymiai daugiau laisvės spręsti vietines problemas. Ir lėšų daugiau skiriama. Jei anksčiau kelius greideriuodavome per sezoną 2–3 kartus, tai dabar – 5, o kartais net šešis kartus. Pagaliau buvo išspręstas ir žaliųjų atliekų surinkimo nuo kapinių klausimas. Žodžiu, turime daugiau galimybių patys rinktis, kokius darbus ir kaip galime atlikti. Ne pataikauju valdžiai, bet sakau, ką matau ir patyriau savo darbe pastaruoju metu.

– Jau beveik mėnuo laiko, kai nereikia rytais skubėti į darbą. Ar turite konkrečių planų, kaip panaudosite dabartinį, užtarnautam poilsiui skirtą laiką?

– Nuo darbo visiškai atsijungti dar nepavyko. Suskamba telefonas ir pirma mintis – kažkas ieško, kažkam reikia seniūnijos pagalbos. Nemažai bendrauju su buvusiais kolegomis, su seniūnais. Nenoriu dar galutinai savęs nurašyti, jaučiu, kad turiu potencialo, kad galėčiau būti naudinga rajono bendruomenei, nes turiu ir gyvenimiškosios, ir profesinės patirties. Kas žino, gal po dvejų metų, jei kuri nors partija įžvelgs mano potencialą, o man bus priimtini jos siekiai ir tokia bus gyventojų valia, dar sugrįšiu į darbą kaip politikė. (Juokiasi.)

 Turiu ir konkrečių planų. Daugiau nei metai laiko esu įregistravusi savo verslą, mažąją bendriją. Kurį laiką jos veikla nebuvo vykdoma, bet dabar ruošiuosi ją atgaivinti. Tai yra susiję su maisto gamyba, maitinimu. Maisto gamyba yra mano hobis, todėl man tai nebus sunku. O gal klebonas gaspadine dirbti priims? (Juokiasi.) Visi trys mano vaikai gyvena užsienyje, tad laiko turiu marias. Ieškosiu, ką veikti. Be veiklos tikrai nebūsiu.

– Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms seniūnams, kurie liko dirbti? Ir ko labiausiai linkėtumėte būsimam Šventežerio seniūnijos seniūnui? Juk nuo jo veiklumo ir sumanumo priklausys ne tik Šventežerio seniūnijos, bet ir miestelio, kuriame Jūs gyvenate, gyvenimo kokybė.

– Seniūnams linkiu kantrybės ir sveikatos, nes kiekvienas seniūnijos gyventojas, kiekvienas svečias nori būti kantriai išklausytas. Linkėčiau jiems daugiau tarpusavio bendrystės, daugiau nuoširdumo santykiuose. Nes prisiminus 2000-uosius, kai darbą pradėjome, dabar to labai trūksta. Iš tų laikų liko tik du seniūnai – Vaida Gazdziauskienė ir Zenonas Sabaliauskas. Jie galėtų rodyti iniciatyvą skatindami seniūnus daugiau bendrauti. Naujam seniūnui linkiu rasti bendrą kalbą su gyventojais, pagal galimybes tenkinti jų poreikius. Savo seniūnijos gyventojams, kurių dauguma jau garbaus amžiaus, linkiu sveikatos. O jei buvo tarp mūsų kokio nors nesusikalbėjimo, nesusipratimų – atsiprašau.

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-02-21)