Karo žurnalistas R. Lapaitis surengė pirmą personalinę parodą, apdovanotas aukso medaliu

Lazdijietis karo žurnalistas, poetas Ričardas Lapaitis ne vieną dieną, o visą praėjusį mėnesį galėtų pažymėti baltu akmenėliu; vasarį Vilniuje, Žurnalistų namuose, jis  surengė pirmąją personalinę parodą ,,Mes irgi esame žmonės“, skirtą Chodžaly tragedijos 31-sioms metinėms paminėti. 1992 metų vasario 26-osios naktį armėnų pajėgos apsupo Azerbaidžano kaimą Chodžaly ir nužudė 613 gyventojų, tarp jų – daug moterų ir vaikų. Taip pat dalyvavo šiai datai paminėti skirtuose renginiuose, vykusiuose Taline, Estijoje, ir Europos centre – Vienoje, Austrijoje, kur už švietėjišką veiklą, riziką karštuose taškuose buvo apdovanotas aukso medaliu, surengė paskaitą ukrainiečių studentams.

Už kiekvienos nuotraukos ,,slepiasi“ istorija

,,Į Taliną dalyvauti Chodžaly tragedijos metinėms skirtame renginyje, vykusiame miesto rotušėje, mane pakvietė garsus  Azerbaidžano dailininkas  Rovshanas Muallimas. Tragedijos liudininkų liko nedaug, kai kurie nenori šnekėti šia tema, kitiems grasinama, todėl turbūt vos ne vienas likau tų baisių įvykių kalbantis liudininkas. Tačiau  dėl kelionės iškilo sunkumų, nes reikėjo skubiai parengti parodą Žurnalistų namuose ir dar spėti nuvykti į renginį Taline. Be to, tuo metu dar vyko ir  naujo dokumentinio filmo baigimo darbai. Jis tikriausia vadinsis ,,Juodasis sodas“. Šis filmas – apie Kalnų Karabachą, ką pamačiau praėjus 30-čiai metų po okupacijos. Taigi tiek buvo įvairių rūpesčių, kad daviau sau žodį kaip nors išgyventi, o išsimiegoti vėliau“, – pasakojo Ričardas, po renginio Taline spėjęs vos dvi valandas sumerkti akis ir išskubėjęs rengti parodą.

  Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius stebėjosi, kaip Ričardas sugebėjo viską greitai pats padaryti, kai tuo tarpu kitas parodas rengdavo grupė žmonių, netgi atnešė jam pavalgyti, nes pats neturėjo tam laiko. Parodos autorius juokavo, kad dirbdamas Lazdijų meno mokykloje su dailės mokytojomis Rita Vaickelioniene ir Vilma Busilaite visko išmoko. Sakė esantis joms dėkingas už tai, kad prašė kabinti parodas visur, kur tik įmanoma, todėl puikiai žinantis, kaip reikia viską daryti, kaip atrinkti nuotraukas, koks turi būti jų eiliškumas.

Į parodą buvo susirinkę labai daug žmonių: politikų, žurnalistų, menininkų, alpinistų. Dalyvavo Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvoje Tamerlanas Garajevas.

Ukrainos karo fone, pasak R. Lapaičio, labai daug šalių, tokios kaip Sirija, Kalnų Karabachas, staiga užmirštamos. Ir ukrainiečiai patys tai supranta, nes su jais kalbėjęs šia tema. Jie nenori, kad taip būtų. Ši paroda ir primena apie baisią Chodžaly tragediją. ,,Susirinkusiems rodžiau Kalnų Karabache fotografuotą šunį ir pabėgėlių mergaitę. Prašiau, kad jie  pažiūrėtų į šuns ir mergaitės akis. Šuns akyse dar žiba kažkoks vilties žiburėlis, o mergaitės akyse jau nebežiba niekas... Už kiekvienos mano nuotraukos slepiasi ištisos istorijos, reikia jas papasakoti, kad suprastum prasmę“, – teigė karo žurnalistas. Šią parodą gegužės mėnesį galės pamatyti ir Lazdijų krašto gyventojai – ji bus eksponuojama Laisvės kovų muziejuje. Stengdamasis išvengti politikavimo, akcentavo,  ką padarė mūsų aklumas, kritikavo  tarptautines organizacijas, kurios turi dirbti savo darbą ir laiku pastebėti  badą, skurdą, bet deja... Netgi Jungtinės Tautos viską daro pavėluotai. Tas pats vyksta ir Ukrainoje.

Skaitė paskaitą ukrainiečiams

Šitame visame renginių maratone su  juo susisiekė ir Ukrainos  Dnipro miesto universiteto rektorius. Jis prašė studentams nuotoliniu būdu paskaityti paskaitą apie Chodžaly tragediją. ,,Besitariant su  kuratore Marina Gončaruk, gyvenančia Kijeve, video skambučio metu mačiau,  kaip  pas ją dingsta šviesa, kaip ji užsidega žvakutę. Galvojau, kad tai aš turėčiau iš jos imti interviu, nes ji pati yra karo zonoje, neaišku, kada gali nukristi ir raketa. Po paskaitos, trukusios net dvi valandas, prižadėjau  sau ir studentams, kad būtinai atvyksiu į Ukrainą galbūt vasarą. Ten pakliūti dabar problematiška, su lėktuvu nenuskrisi. Aš neapsiribosiu Kijevu, vyksiu į Bachmutą, Chersoną, kur bus sunkiausia, kur karo zona“, – sakė R. Lapaitis.

Į karštus taškus – su paties sulopyta kuprine

Ypač įspūdingas Chodžaly tragedijos metinių minėjimo renginys vyko Austrijos sostinėje Vienoje. Jis prasidėjo garsiojoje Heldenplatz aikštėje  akcija, skirta 31-osioms Chodžaly genocido metinėms. Vienoje atvyko azerbaidžaniečių diaspora iš 74 pasaulio šalių, iš viso apie 1000 delegatų. ,,Nustebau, kai minėjime kalbėti mane pakvietė vieną iš pirmųjų.  Atvykęs iš mažo Dzūkijos kaimelio vienkiemio, sulaukiau didžiulio dėmesio, daug aplodismentų po pasisakymo. Jie priėmė mane kaip legendą. Buvo studentai iš Lietuvos atvykę ir atsivežę Trispalvę. Taigi labai smagu, kad tarp daugybės šalių plevėsavo  ir Lietuvos vėliava“, – pasakojo karo žurnalistas.  Šiame renginyje už visą švietėjišką veiklą, riziką karštuose taškuose, už ilgametį darbą socialiniuose tinkluose Azerbaidžano Respublikos darbo su diaspora komiteto vadovas Fuadas Muradovas jam įteikė aukso medalį.  Po minėjimo Ričardas  susitiko  su ambasadoriais, delegatais iš daugelio pasaulio šalių.

,,Džiaugiuosi, kad mano, kaip karo žurnalisto ir paprasto žmogaus veikla, dabar yra vertinama.  Važiuodam
as į karštus taškus, turėdavau pinigų tik į vieną pusę, o visi  darė biznius Lietuvoje. Tuo tarpu aš  vykau, galima sakyti, į tiesioginę mirtį. Niekas to tada nevertino, mokėjo honorarą už vieną straipsnį, parašytą iš pavojingos karo zonos tiek, kad  užteko tik vieną kartą pietus kavinėje pavalgyti. Aš neturėjau net gerų batų, vykau su paties sulopyta per naktį kuprine“, – kalbėjo R. Lapaitis. Daugelis užsienyje jo klausia, ar esantis iš Vilniaus, o jis atsakantis, kad iš Lazdijų, todėl visi ir ieškantys žemėlapyje, kur yra šis miestas. Nesigėdija to prisipažinti, kad gyvena mažame miestelyje, nes, Ričardo teigimu, mes tikrai turime kuo didžiuotis – tai savo praeitimi, savo protėvių žygiais, partizaniniu judėjimu, krašto grožiu. Todėl reikia tik džiaugtis, kad išėjęs iš Dzūkijos vienkiemio, gali nueiti taip toli.

,,Aš nieko nedarau dėl savęs, kaip galbūt kai kam atrodo, o stengiuosi tik dėl kitų – tų, kurie kenčia karo baisumus, šaltį, badą, kuriems reikalinga pagalba ir atjauta“, – akcentavo R. Lapaitis, filmo ,,Begalinis koridorius“ pagrindinis herojus, vienas iš nedaugelio užsienio žurnalistų, pranešusių tiesą apie Karabacho karą ir Chodžaly genocidą.

Dalia Nemunytė, „Lazdijų reklama“