Karo žurnalistas R. Lapaitis neišturėjo – sugrįžo į Kijevą

Ričardas Lapaitis seniai labai norėjęs sugrįžti į Ukrainą, mat ten lankęsis 5 ar 6 kartus taikos metais. Dabar karo žurnalistas Kijevą išvydo visai kitokį. „Seniai norėjau nuvykti, pamaniau, kad nėra ko atidėlioti, pasiėmiau nemokamas atostogas ir – į Kijevą“, – pradeda pasakoti Lazdijų rajono gyventojas.

Liūdesio traukiniai

Ričardui pagelbėjo vietinė moteris sudėlioti kelionės planus, patarė, kaip ką daryti: jis iš Vilniaus skrido į Varšuvą, iš ten traukiniu patraukė į karo niokojamą šalį.

„Man patarė ilgai neužsibūti, sakė, 3 dienų pakaks, bet, pamaniau, man reikia savaitės, kad galėčiau suvokti, pajausti vietinių nuotaiką, jų dabartinę būtį“, – prisipažįsta Ričardas.

Bilietų į traukinius gauti nėra lengva, mat grįžta pabėgėliai bent pasižiūrėti, kaip atrodo jų namai. Traukiniuose tik moterys, merginos, vaikai – vyrų nėra. Užsieniečių taip pat nesutiko. „Liūdesio traukiniai, kuriuose vyrauja tyla“, – taip  Ričardas apibūdina savo kelionę traukiniu. Anksčiau ukrainiečiai buvę bendraujantys, atlapaširdžiai, dabar tapo tylūs, uždari.

 Ričardui buvo keistoka, kai bendravimą telefonu pertraukdavo oro pavojaus signalai, tekdavo nutraukti pokalbį, mat pašnekovė bėgdavo slėptis. Tą tuoj patyrė savo kailiu: vos išlipus teko bėgti slėptis – pasitiko kaukiančios sirenos.
 
Jo patirtis neapgavo: pasidžiaugė, kad visą kelionę buvo kruopščiai suplanavęs iki mažiausių smulkmenų, nes norėjosi grįžti namo savo kojomis. Jam atgijo visa nemenka karo žurnalisto patirtis: jis ėmęs akimis matuoti sienų storį, stiklus, galvoti, kokius antpuolius galėtų tokios sienos atlaikyti, galų gale, ar saugu.

Vėliau sužinojo, kad ukrainiečiai turi specialias programėles, pagal kurias orientuojasi, kas dedasi, kur tikėtinas didžiausias pavojus. Tik tokios programėlės Ričardas neturėjo, o ir jį pasitikti turėjęs žmogus pabėgo slėptis.  

Atrodytų, įprastą gyvenimą dienomis keičia bemiegės naktys

Dieną, rodos, Kijevas gyvena savo įprastą miesto gyvenimą: „Veikia kavinės, restoranai, vaikai eina į mokyklas, net kino teatruose rodomas kinas. Pavalgyti tikrai yra kur: kasdien valgiau ukrainietiškus barščius. Tiesa, praeidami žmonės pro vėliavų, fotografijų jūrą, kuriose žuvę kariai, sustoja, persižegnoja. Dažniausiai naktį viskas pasikeičia: juos atakuoja priešas.“

Naktį kaukia sirenos, žmonės slepiasi nuo šachedų. „Moterys iš miego tik su naktiniais, užsimetę paltus, nuogomis kojomis, nors 12 laipsnių šalčio, mamos su vaikais – visi slėptuvėje. Stengiasi bent kiek pamiegoti, nes ryte teks eiti dirbti, o jų naktys – bemiegės“, – pasakoja Ričardas.

 Iš pradžių ir jis bėgiojo, paskui nusprendė likti viešbutyje, išmoko netgi užmigti ir pamiegoti. Jei oro pavojų nėra, Kijevo gatvės naktį tuščios, pro langą nieko nepamatysi: komendanto valanda nuo 11 valandos vakaro iki 5 ryto.

 Apsigyveno viešbutyje „Ukraina“, iki „Laisvės angelo“ – 2 minutės kelio. Laiko neleido veltui. Su fotoaparatu fiksavo, ką mato, lankė lankytinas vietas, parodas, stengėsi pakalbinti sutiktus žmones, netgi surengė renginį.

Vietiniai nepolitikuoja

Ričardo pakalbintas kareivis, 2 dienoms grįžęs iš fronto, tiesiai sakė: „Tai ne karas – tai skerdykla. Nei mes, nei rusai labai nepasistūmėjame, tik žudome vieni kitus.“ Jis pasakojo, kad į frontą metami ir visai jauni vaikinukai – aštuoniolikmečiai, apkasuose, anot kario, jiems be galo sunku. Tačiau Ukrainos gynėjai geriau jaučiasi, nes tai jų žemė, jie žino, už ką kovoja, žada, kad ir kaip būtų, stovėti, o ir rusų kariai jau išsikvėpę.

Išgirdo Ričardas iš vienos pakalbintos moters ir tokią mintį: „Ar ta žemė verta tiek jaunų vyrų kraujo?“

„Mums – tai tėvynė, o kažkam, pasirodo, tik brangių iškasenų vieta“, – sako išgirdęs ir tokią mintį.

 Pasak Ričardo, paklausti, ką jie galvoja apie esamą situaciją Ukrainos atžvilgiu, vietiniai nuleidžia galvas ir klausia, ką jis galvoja. „Mes nežinome, tu mums sakyk – taip sako. Jie nelinkę politikuoti“, – tvirtina karo žurnalistas. Jiems svarbu apsisaugoti nuo šachedų, patenkinti būtiniausius poreikius, dirbti savo darbus, kitaip sakant, gyventi kiek įmanoma įprastą gyvenimą.

„Pavaišino vietinis inteligentas kava iš porcelianinio puoduko, kavos vos 3 gurkšniai, ir šokolado maža plytele. O pasakoja štai kokius baisumus: kaip rusų kariai tikra ta žodžio prasme plėšė, lupo skalbimo mašinas, televizorius, iššaudė šeimą, kuri bėgo, susidėjusi brangiausius daiktus, viską pasiėmė priešo kariai“, – štai tokie dalykai pasakojami.

 „Pastebėjau, kad ukrainiečiai nusivylę. Nusivylimas labai jaučiamas, netiki kalbomis, kad karas greit baigsis. Juos kamuoja milžiniška nežinia“, – sako Ričardas.

Tačiau bendrauti, pasak Ričardo, kijeviečiai vis tik nori. „Surengiau renginį: atėjo lietuvių diaspora, buvo net Rados atstovų, universitetų lektoriai, studentai. Renginyje dalyvavo apie 300 žmonių, – pasakoja Ričardas. – Išsiskyrėme labai draugiškai: davė telefonų numerius, jei neturėčiau, kur apsistoti, pažadėjo priimti, pagelbėti. Jie dėkingi lietuviams už teikiamą pagalbą, Kijeve plevėsuoja ir trispalvių.“

R. Lapaitis neslepia: būdamas ten jautė, kad jie kovoja ir už mus. „Aš norėjau ir pajausti, ir atsakyti į daugelį mane patį, kaip žmogų, kaip lietuvį, kaip karo žurnalistą, kamuojamų klausimų“, – teigia Ričardas. Išvyko supratęs, kad ir kokios sąlygos susiklostytų, svarbiausia – nestresuoti ir kitiems streso neįvaryti.

Sugrįžo į Varšuvą autobusu: ukrainiečiai pasienyje greit praleidžia, o Lenkijos pareigūnai į viską žiūri daug rimčiau – čia teko praleisti 3 valandas, kol buvo atlikta patikra. Ričardas dar važiuos, gal mažiau laiko praleis, 2–3 dienas, bet važiuos. Jo bičiulis fronte šį trečiadienį jam atsakęs, kad nors situacija nepavydėtina, tačiau sudėti ginklų kariai nežada: „Mes palaikome savo prezidentą Zelenskį. Jis kovoja už mus, mes už jį ir visą Ukrainą.“

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-03-07)