Prabangos ir elegancijos kelionė karietomis po Suvalkijos krašto dvarus

Taip ir norisi įsivaizduoti važiuojančias dailias karietas, kinkytas puikiais žirgais, pasipuošusias šiurenančiomis sukniomis ponias ir elegantiškus vyrus, paduodančius ranką išlipančioms damoms. Tačiau šito įsivaizduoti visai nereikėjo, mat Lazdijų žirgininkų klubo vyrai vyko į ypatingą žygį - prabangos ir elegancijos kelionę po išnykusius, bet nepamirštus Suvalkijos krašto dvarus.
Karietos, kinkytos žirgais, raiteliai ant didingų žirgų vėl suko ratus dvarvietėse, tik vykusiųjų apranga kiek kitokia - šiuolaikiška, bet išlipti iš karietų paduodant ranką moterims vyrai tikrai nepamiršo. Taip prisiminta bajoriška Suvalkijos praeitis. Nors daugelis aplankytų dvarų jau sunykę, tačiau pasivaikščioti šiais takais verta vien dėl akimirkos žavesio,  o atvykti į dvarą su žirgais traukiamomis karietomis nenusakomas jausmas. Juk kiekvienas dvaras pasakoja atskirą legendą, o atrasti gražų peizažą, kad ir menkas, bet dar išlikusias architektūros detales - nepakartojama galimybė, grįžti šimtmečius atgal ir pajusti praeities auros dvelksmą- gera, įdomu ir verta. Girdit? Pasagų kaukšėjimas, žirgų žvengimas, išnyra karietos - į dvarą atvyksta svečiai...
Totoriška Suvalkijos praeitis
Penkios karietos, lydimos raitelių ir ištikimo draugo šuns Arčio, paliko pono Vito Bagdono sodybą Akmenynų kaime ir sugrįš čia tik vakare. Jie skuba, mat šeimininkas buvo  numatęs daug ką parodyti svečiams, atvykusiems iš Marijampolės, Lazdijų, Kauno, Žiegždrių, Kernavės. Tad Suvalkijos lygumomis ir kalvelėmis žirgais kinkytomis karietomis, neišsukant iš kelio, pasukta tiesiai į dvarus...
O štai ir Vinkšnupių dvaras, pasitikęs keliautojus nykstančiu, bet dar tebeišlikusiu grožiu, žavėdamas architektūriniais sprendimais. Žinoma, gaila, kad šiandien jis ganėtinai apleistas, nykstantis, griūvantis ir, matyt, dar vis laukiantis galvoto savo šeimininko, kuris gebėtų šį dvarą prikelti naujam gyvenimui. Praeityje Vinkšnupiai garsėjo čia gyvenusiais totoriais, turėjusiais net savo mečetę. Totorių kapinės su originaliais antkapiais - visai netoli dvaro. Senose kapinėse taip ir norisi paskaityti užrašus, kurie gal ką įdomaus pasakytų apie čia kažkada gyvenusius totorius, nuvalyti laiko suniokotas, jau besislepiančias raides būtų įdomu, atrodo, net rankos virpa kaip norėtųsi. Norisi prisiliesti prie čia kažkada gyvenusių žmonių gyvenimo, būdo, jų nepaprastų istorijų. Juk ten, tarp medžių, pasislėpusiame žemės lopinėlyje ilsisi kažkada šio krašto istoriją kūrę totoriai. Teigiama, kad kitados Vinkšnupiai buvo padovanoti vienam totorių karo vadui, kuris lietuvių pusėje kovėsi Žalgirio mūšyje. Paskui vedė lietuvaitę. Tad ir ši meilės istorija, ko gero, būtų verta rašytojo plunksnos. Tarpukario Lietuvos laikais šios žemės jau priklausė Gavrilkevičiams, kurie čia pasistatė raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu, kurį tądien aplankė ir pamatė keliautojai, kur dvaro fone noriai pozavo žirgai. Vaizdas išties įspūdingas.
Sustota ir prie vadinamojo bravoro, kur buvo varomas stiprusis gėrimas. Išlikusio pastato storos sienos mena, kad jis pastatytas labai seniai ir ten būta savų paslapčių. Ilgas rūsys dar ir šiandien kelia daug kalbų, pamąstymų apie klestėjimo laikus, kai čia šurmuliavo žmonės, virė darbas, o arklių traukiami vežimų karavanai buvo kasdienis vaizdas, nekeliantis nuostabos. Šiandien jau viskas kitaip. Sutikti pakely žmonės aikčiojo iš nuostabos pamatę tiek žirgų su karietomis ir linksmai nusiteikusių keliautojų. Bet Suvalkijoje arklių dar yra! Tad laukuose besidarbuojantys kaimo žmogeliai su  arkliukų traukiamu vežimu lyg juokais, lyg rimtai buvo kviečiami prisijungti prie žirgininkų būrio. Draugiški tie žirgininkai!
O kas gi ten? Jau iš tolo traukė akį įspūdingi akmenys, kurie simbolizuoja Grįžulo ratus. Paslaptinga pagoniška vieta. Čia reikia paliesti akmenį, pasisemti jo energijos, išgirsti jo širdį - plakančią, teikiančią žmogui jėgų. Kita kompozicija: keturių akmenų statinys „rombas“, kurio centre reikia pastovėti, pamedituoti. Eini takeliu, lieti šaltus akmenis, bandai išgirsti savo širdies balsą ir apima ramybė. Jausmas, kad gera gyventi šioje žemėje, dirbti, kurti, mylėti, keliauti su žirgais.  O visai šalia įspūdingas piliakalnis, Lietuvos senovę menantis. Tad kaip neaplankyti Piliakalnių piliakalnio Vilkaviškio rajone, kaip neužkopti ten, juk žygeiviai, išvykę iš Kalvarijos rajono, užklydo ir čia. Šis piliakalnis į pietus nuo Piliakalnių kaimo, kairiajame Aistos krante. Piliakalnių piliakalnis - tai buvusi V - XII a. gyvenvietė  ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Piliakalnio papėdėje rasta V - XIV a. įtvirtintos gyvenvietės liekanų. Archeologai  ištyrė dalį  aikštelės  ir gyvenvietės. Vietos gyventojai pasakoja, kad keliose vietose piliakalnį bandęs kasinėti pats J. Basanavičius, kuris radęs ornamentuotų šukelių. O keliautojai tądien užklydę į šią vietą tiesiog grožėjosi vaizdu iš aukštybių, tuomet jau pasikalbėta. Juolab kad senolis Jonas Vitas Dulskis, sulaukęs garbaus amžiaus - 86 metų, turėjo, ką papasakoti, o ir ant piliakalnio užkopęs buvo, nors prisipažino, kad metai jau nebe tie, bet apie šį kraštą daug žinantis, visus kelius, kelelius išvaikščiojęs. „Paleiskit, kad ir viduryje nakties, pareisiu. Vėlai ženijaus, visus kaimus išvaikščiojau“, - šmaikštavo senolis.
Akmenų  krašte gyvena svetingi žmonės
O paskui vėl į Akmenynus, kur išties daug akmenų. Matyt, vietiniai iš didelės meilės savo kraštui sodybas, kiemus, gyvenvietę puošia didžiuliais, įspūdingo dydžio akmenimis. O gal iš jų semiasi tvirtybės ir energijos savo darbams. Akmenų čia daug - tikras akmenų kraštas. Tai ir stebina, ir žavi. Jie neatsiejama Akmenynų dalis, atrodo, tarsi patys čia atriedėję, kad džiugintų akį visu savo grožiu. Tarsi gyvi, pulsuojantys jėga. Gal todėl čia šalia akmenų, su akmenimis  gyvenantys žmonės darbštūs ir svetingi?  Pas poną Vitą sugrįžusių žygeivių laukė karšta avienos sriuba ir šašlykai. „Ūkininkė Irena Bražinskienė iš savo ūkio dovanojo baroną, o virėjas Gediminas Bobina pagamino vakarienę“, - dėkojo jiems šeimininkas V. Bagdonas. Tikrai bajorišką vakarienę! Avienos sriuba su įvairiomis žolelėmis ir kepti šašlykai po daugiau nei 30 kilometrų žygio - tikras puikumėlis! Prisiekęs žirgininkas Česlovas Marcinauskas tuoj į rankas paėmė armoniką ir nuskambėjo garsusis žirgininkų himnas. O paskui dainos, šokiai, juokai, kalbos kalbelės. Naujas muzikos instrumentas  butelyje barškantys šaukštai - prie žirgininkų prisidėjusio kauniečio žavus “išmislas” akomponavo Česlovui ir linksmybėms galo, rodės, nebus. Ir liūdnų čia nebuvo - juk visi savi, patikrinę vienas kitą ne viename žygyje, kai reikia ir draugo peties, ir pagalbos, mat su žirgais ilgame žygyje visko gali nutikti - niekad nežinai, kas tavęs laukia. Gal todėl kiekvienas žygis žavus, akimirka, kuri niekad nestabteli, neužsibūna, o po jos jau vėl kita. Ir tik minutėlei linksmybės nutilo, mat Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Ramūnas Buinauskas dėkojo visiems bičiuliams pirmiausia už buvimą kartu su žirgais, už žygius, kurių nepakartosi, kiekvienas - ypatingas ir išskirtinis. Aktyviausiems klubo nariams  - simboliniai apdovanojimai. Visiems jiems klubo prezidentas R.Buinauskas įteikė atminimo dovanėles su Lazdijų krašto simbolika. Jis dėkojo namų šeimininkams Vitui Bagdonui, žirgininkui, kuris į savo kruopščiai tvarkomą sodybą pakvietė palydėti vasaros ir dar kartą pabūti kartu neįprastame žygyje. Nepamiršta ir šių namų šeimininkė Giedrė, dar ryte žygeivius vaišinusi kava ir puikaus skonio pačios keptu pyragu.  “Kad ir kas šeštadienį atvažiuokite”, - kvietė bičiulius V. Bagdonas. Rodos, niekad nepavargstantis, humoro jausmo nestokojantis Romas Vizbara, kurio dėka nevienas žygis įvyksta, kaip ir šįkart ne be jo užmanymo išsirutuliojo į prabangų ir elegantišką žygį, palydint vasarą jau rudenio spalvomis besipuošiančiomis Suvalkijos apylinkėmis. Klubo prezidentas dėkojo ir jam už neblėstančią energiją. Česlovas Marcinauskas į Akmenynus atvyko net iš Kernavės - nepraleidžia žygių jis. Vidas Kūlokas iš Žiegždrių taip pat kartu su bičiuliais. Lina Mockevičienė - viena iš raitelių, puikiai atlaikiusi žygį. Žirgai Kodas ir Lyras atrodė įspūdingai. Suvaldyti Lyrą, nujoti visą žygį, buvo iššūkis ir pačiam Ramūnui - prisipažino jis, mat kritusių nuo Lyro kieton žemėn buvo ne vienas ir ne du, sąrašas nemenkas. Paprasčiau tariant, kiek jojo, tiek krito - išimčių mažai. Tad norinčių joti kauniečių žirgu daugiau neatsirado, tad iššūkį priimti teko klubo prezidentui, nors anot jo paties,  buvo nelengva. Kojas iš balnakilpių Ramūnas  ištraukė tik vėlai vakare - sėkmingai. “Be incidentų”, - pats sau šypsojosi jis, glostydamas didingo stoto Lyrą.
O paskui jau rudenėjančiais Akmenynais nuskambėjo armonikos garsai, dainos ir pasakojimai iš žygių ir apie žygius. O Ramūno Kliokio ir Romo Vizbaros tikros ir išgalvotos, jau ir nebeatskirsi, o to daryti ir nereikia, istorijos vertė iš koto,  juoko buvo iki ašarų, net žandikaulius paskaudo.
Savo paslaptis saugantys dvarai ir kalnai sulaukė žirgininkų šurmulio
Kiekvienas aplankytas dvaras, kalnas, kaip ir žmogus, turi savo veidą, likimą, istoriją, papročius, kultūrą. Vištyčio - Rudaminos aukštumų vaizdingas reljefas, daug pabirusių didesnių ir mažesnių kalvelių. Čia ir dvarų dvarelių būta. Kalvelės - tai Trempinių buvusio dvaro laukai. Trempinių dvaras, žinoma, stovėjo Trempiniuose. Kaip gi kitaip? Šį dvarą dabar primena tik išlikęs apleistas, didžiulis sodas, senieji medžiai. Apie jį vaizdžiai pasakojo Akmenynų pagrindinės mokyklos mokytojas Algimantas Babeckas, išleidęs ne vieną istorinę knygą apie šiuos kraštus, dabar vėl dirbantis prie naujos savo knygos. Juk šis kraštas turtingas savo istorija. Mokytojas kvietė užlipti ir ant Koplyčkalnio, kuris siejamas su lietuvių vaisingumo dievu Patrimpu, jo aukuras čia buvęs. Kalno viršūnėje - plokščia aikštelė, kurioje stovi pastatytas vagonėlis, atstojęs gyvenamą namą keistuolei senolei. Garbaus amžiaus moteris čia apsigyveno, pasak jos, gavusi dievišką apreiškimą - saugoti šį kalną. Dabar vagonėlis tuščias, tik knygos lentynoje ir Lietuvos vėliava, moteris mirusi, o žmonės kalną lankantys. Šalia vagonėlio ant postamento  stovi Dievo Motinos Marijos statula. Kalne pastatyta balta koplytėlė ir keli kryžiai. Sakoma, kad tamsiais vakarais ten galima sutikti nebylias šmėklas. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, dieną ten viešpatauja ramybė. Atrodo, kalnas kaip ir daugelis šio krašto kalnų, tačiau legendomis apipintas, mįslėmis apraizgytas, savo paslaptimis žmones savęs link traukia ir gana. O kai dar toks pasakotojas kaip ponas Algimantas, tai, rodos, toms istorijoms, legendoms galo nebus, bet žirgininkai tuoj į karietas ir vėl į kelią.
Užsukta ir į poeto, prozininko  Antano Venclovos gimtinę. Šį žmogų mena šio krašto žmonės, pasakoja apie jį. Pagraužių dvare karietos sukosi ten, kur, anot mokytojo, tikėtina ir anksčiau tai darė dvare. Dabar dvarvietė turi naujus šeimininkus, puoselėjančius viltį atgaivinti statinius, juolab kad projektus jau turintys, darbus pradėję, čia jau matoma šeiminino ranka, tvarkoma aplinka, tvenkinys, o anksčiau, anot jų, buvęs šabakštynas, taip apleistas dvaras buvęs. Su Liubavo istorine praeitimi padėjo susipažinti pats Liubavo seniūnas Gintas Baliulis. Ant kalno aplankytas koplytstulpis skirtas legendiniu “Titaniku” plaukusiam kunigui J. Montvilai, parodžiusiam didvyriškumą ir atsisakiusiam vietos gelbėjimo valtyje. Įspūdingas kalnas Liubavo centre, meniški vartai, akmeninė tvora - malonu pasivaikščioti. Tik to laiko vis maža…
Makauskų dvaras prie kelio Akmenynai -  Pagraužiai turi savo istoriją, bet jau tik istoriją, kurią mums papasakojo mokytojas. Ir senieji medžiai čia ošiantys tarsi  primena, kad viskas gyva tol, kol žmonės atsimena, tad neužsukti į Makauskų dvarą neįmanoma.
Kačergų kalnas, kurio aukštis apie 225 metrai, apipintas savomis  legendomis ir padavimais, yra Liubavo miestelio pietuose. Ant kalvos įrengtas apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabus kraštovaizdis, matyti net 5 parapijų bažnyčių bokštai - Liubavo, Jelenavo, Vižainio, Akmenynų, Gražiškių. O kur dar Šešupės vingis! Žygeiviai grožėjosi nuostabiomis apylinkėmis, o juk sovietmečiu pastatytas bokštas tarnavo tiesiog pasienio apžvalgai. O legenda pasakoja, kad buvo mergelė, vardu Kačerga, kuri saugojo  akmenį, esantį kalvoje. Po akmeniu tryško šaltinis, maitinantis aplinkinius upelius. Gražios legendos, nepaprastas grožis prieš akis ir pasididžiavimas, kad mūsų Lietuva tokia graži. “Šveicarija Lietuvoje”, - lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo žirgininkai.
Praeities legendas ošia senieji medžiai, tarsi naujiems stebuklams besiruošdami, garbindami čia gyvenusius, sutikdami ir išlydėdami atvykėlius. Net istorijos mokytojas Algimantas sakėsi, kad daug atkeliaujančių sutinka, vis pasakoja apie savą kraštą, bet kad tokie žmonės atvažiuotų, su žirgais kinkytomis karietomis - pirmąkart. O ir jis pats karietoje įsitaisė ir su žirgininkais antrą žygio dieną apie 20 kilometrų sukorė. Už neblėstančią meilę savam kraštui, parodytus dvarus, už kultūros ir istorijos papasakojimą  jam dėkojo Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas R. Buinauskas ir įteikė dovanas su Lazdijų krašto simbolika. Žirgininkai dėkingi už Lazdijų krašto dovanas Lazdijų savivaldybei.
Taip palydėjo vasarą Lazdijų žirgininkų klubo vyrai, patirdami nepakartojamų įspūdžių Suvalkijos  krašto lobyne - dvaruose. Ir viskas būtų gerai, jei ne tas visą esybę apimantis liūdesys išsiskiriant bendraminčiams, kai žygis jau baigtas. Bet tik kelioms dienoms toks jausmas aplanko, o paskui mintys jau apie naujus žygius, neregėtas vietas ir būsimų akimirkų žavesį. „Aš su žirgais - vadinasi, gyvenu“, - toks šių vyrų gyvenimo būdas. Ir vėl nuskambėjo armonika ir žirgininkų himnas, šįkart atsisveikinant su Suvalkija, Akmenynais, ir gerų žygių dovanojusia vasara su žirgais jojant, riedant vežimais, važiuojant karietomis... Girdit? Žirgai žvengia, žygin vėl kviečia…
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“