Pažintinis ir kultūrinis žygis Veisiejuose – su pokalbiais apie savanorystę. Kam ir kur galėtumei duoti savęs?

Kas yra savanoris ir kuo matuojama savanorystė? Pagaliau ar ją įmanoma apibendrinti žodžiais? Kokią vertę ji sukuria visuomenei ir kokias patirtis suteikia pačiam savanoriui? „Būdamas savanoriu tu statai tiltus ir gauni emocinės grąžos tiek, kiek nesitikėjai“, – kalbėjo žygeivių ir vietos bendruomenės savanoriai. Apie tai ir dar daugiau praėjusį savaitgalį mintimis dalijosi pažintinio ir kultūrinio žygio dalyviai, susitikę Veisiejuose.

Būtent Veisiejuose prasidėjo Socialinės įtraukties žygių centro kultūrinių pažintinių žygių projektas, kuris vyks skirtinguose Lietuvos regionuose, taip pat įtraukiant vietines bendruomenes. Žygis bei  edukacinės švietėjiškos veiklos organizuotos kartu su  Lazdijų verslo informaciniu centru ir „Camino Lituano“ bendruomene.  

Renginiuose bei žygyje dalyvavo ir regėjimo negalią turintys žmonės.  

Pakvietė į ekskursiją po Veisiejus

Dviejų dienų renginiai prasidėjo šeštadienio rytą Veisiejų krašto garbės piliečio, kraštotyrininko Albino Jarmalos pasakojimu apie kompozitoriaus, vargonininko Juozo Neimonto gyvenimą bei kūrybą, o jo dainas atliko Veisiejų kultūros namų folkloro ansamblis „Packavėlė“.

Vėliau visi buvo pakviesti į ekskursiją po Veisiejų miestelį, aplankant tiek gerai žinomas, tiek mažiau pažintas vietas. Pasak iš kitų Lietuvos vietų atvykusių svečių, Veisiejai yra vieta, į kurią verta atvykti ir kitą kartą – ne tik dėl to, kad Veisėjai ežerų kraštas, tačiau ir dėl ypatingos miestelio istorijos.

Ekskursijos dalyviai stabtelėjo prie paminklų J. Neimontui ir esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui, lankėsi privačiame A. Jarmalos kalendorių muziejuje, o visus sužavėjo dailininkų atnaujinti senieji miestelio pastatai, kur tarpukariu veikė mėsinė ir arbatinė. Taip pat – antrasis pagal storumą Lietuvos uosis ir miestelyje „pasislėpusios“ medinės antys.

Žygio stotelė – Šilainės sodyboje

Vėliau renginio organizatoriai pakvietė į 17 kilometrų žygį Veisiejai–Šilainė–Veisiejai, kurio maršrutas vedė Veisiejų apylinkės miškais.

Žygio stotelė ir poilsio bei pietų vieta tapo Šilainės sodyba. Jos šeimininkas – aktyvus visuomenininkas Vytautas Žukauskas žygeivius vaišino čia pat, lauke, paruoša šilkine koše ir pasidalijo savo mintimis. V. Žukauskas taip pat pasakojo apie tradiciškai Veisiejuose organizuojamą menininkų plenerą, mat pats yra vienas iš jo organizatorių.

Kartu – ir savanorystės pavyzdys, mat sodybos šeimininko mintys įkvėpė ne vieną. Visų pirma, sakė V. Žukauskas, šeimininku turi jaustis savo kieme, o tada, kai savasis visomis prasmėmis sutvarkytas, tuomet galima imtis veiklų ir už savo kiemo ribų taip, tarsi jos būtų „tavo kiemas“.

Platino lietuvišką spaudą

V. Žukausko pasakojimai priminė ir jau girdėtą istoriją apie kompozitorių J. Neimontą, kuriam taip pat nebuvo svetimos savanorystės idėjos.

J. Neimontas gimė 1875 metais, o nuo 1922 metų gyveno Veisiejuose. Jis buvo ne tik vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir kompozitorius, tačiau ir vienas iš pirmųjų lietuvių muzikų chorvedžių, sudėtingais Lietuvai metais organizavęs lietuviškus vakarus-koncertus, platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą, rinkęs ir užrašinėjęs lietuvių liaudies dainas.

Veisiejiškiams jo atmintis iki šiol svarbi – vietos žmonių iniciatyva greta Šv. Jurgio bažnyčios pastatytas paminklas, atidengtas paminklinis akmuo ties namu, kuriame menininkas gyveno.

Emocijos – neišmatuojamos

Sekmadienį renginio dalyviai klausėsi edukologės, profesorės Irenos Leliūgienės paskaitos apie paskutinį tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Stasį Šalkauskį.

Kokia savanorystė yra šiandien, mintimis pasidalijo Lazdijų metų savanore paskelbta Vilniaus universiteto studentė Ūla Bakanovaitė, Socialinės įtraukties žygių centro ir „Camino Lituano“ savanoriai. Apie tai kalbėta diskusijos, kurią moderavo Paulius Godvadas, metu.

Kaip sakė savanoriai, ši veikla neturi amžiaus – savanoriauti gali bet kokio amžiaus žmogus. Pasak savanorės Nijolės, kuri dažnai žygiuose lydi neregius, savanorystė labai daug duoda pačiam savanoriui – ne apčiuopiamų dalykų, bet emocinių spalvų.

„Aš daugiau gaunu, nei duodu pati“, – kalbėjo Nijolė.  

Žygeivė savanorė Vaida sako, kad įsiliejimas į savanorių bendruomenę pakeitė kasdienybę – visų pirma atsirado naujų pažinčių, patyrimų. Be to, savanoriaudamas įgyji ir žinių, kuomet tenka padaryti darbus, kurių iki šiol nesi daręs.

Diskusijos metu paliesti ir kiti klausimai. Pavyzdžiui, ar taupydami savo kaštus verslininkai kartais nesinaudoja savanorystės idėja savo interesams.

Kam ir kur galėtumei duoti savęs?

Pasak dar vienos „Camino Lituano“ savanorės Jurgitos, savanoriavimas leido pajusti, kiek svarbi yra bendruomenė, kiek tave keičia pažintys su tais, kuriuos tu atrandi, ir kad džiaugsmas – visiškai kitoks, nei darytumei „darbus už pinigus“.

„Iki šiol maniau, kad pakankamas yra lengviausias kelias, kalbant apie gerų darbų darymą. Pavyzdžiui, paaukoti kam nors pinigų. Arba duoti kraujo.

Žinoma, tai irgi svarbu, tačiau ta veikla, kuriai tu skiri ne savo pinigus, o laiką – visiškai kitokia. Kitokia dėl to, kad joje atrandi džiaugsmą. Ne tik banko pavedimas yra svarbus. Ir ne tik tavo kraujas. Labai svarbus ir laikas, skiriamas kitam.

Savanorystė, sakyčiau, užkrečia. Ypač kai pajunti ją, kai pats pamatai savo kelio kryptį, kam ir kur galėtumei duoti savęs.

Lietuvoje yra daugybė vietų ir projektų, kur žmonės gali išpildyti save, atrasti save – nuo savanoriavimo įvairiuose renginiuose iki vienišų vaikų lankymo ligoninėse“, – kalbėjo Jurgita.

Jurgita Lieponė