M. Biveinienė su 1949 metų laidos abiturientais ateities kartoms paliks prisiminimų knygą

Lazdijų krašto žmonės visus šiuos metus sumaniai ir įdomiai pažymi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Prie jų prisijungė ir 91-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti buvusi ilgametė Lazdijų vidurinės mokyklos mokytoja, 1949 metų laidos abiturientė Marija Bubnytė-Biveinienė. Ji su savo bendraklasiais Valstybės atkūrimo šimtmečio proga sumanė ateities kartoms palikti prisiminimų knygą-albumą ,,Šimtmečio linkėjimai Lietuvai“, kuriame pasirašantys Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokiniai ir mokytojai skiria sveikinimo žodžius Lietuvai, prisimena prasmingas gyvenimo akimirkas, patirtas mokykloje, savo svajones ir norus, vėlesnius profesinius, sporto, meno ir kitų sričių pasiekimus.
M. Biveinienė, nors ir sunkiai vaikšto, neatsilikusi nuo šio laikmečio, akylai stebi politinio gyvenimo naujienas, daug skaito, bendrauja su artimais žmonėmis, parapijos ,,Atgaivink“ maldos grupelės nariais. Kaip pati sako, nors ir sulaukus 90 metų, senatvinis marazmas jos dar neužvaldęs ir meilės jausmas širdies neapleidęs. Teigė labai mylinti savo vaikus ir anūkus, 4 proanūkius. Ypač šilti jausmai sieja su dar 13 iš 26-ių gyvais likusių bendraklasių. Su jais palaiko ryšį telefonu, laiškais. Iš vienintelio mylimo klasės draugo gautą laišką, kartais dar neatplėšusi, netgi džiaugsmingai pabučiuojanti! Pasak M. Biveinienės, ji su klasės draugais paskutiniai baigė gimnaziją, kuri vėliau jau įgijo vidurinės mokyklos statusą. Todėl buvusi pedagogė norėjo Lietuvos 100-mečio proga įamžinti Lazdijų gimnaziją – kaip vieną pirmųjų kultūros židinių Lazdijuose. ,,Tai Motiejaus Gustaičio nuopelnas, kad gimnazija iš Seinų buvo perkelta į Lazdijus“, – sakė M. Biveinienė, džiaugdamasi, kad ji, po daugelio sovietmečio metų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vėl iš vidurinės mokyklos tapo gimnazija. Pastaroji, anot moters, turi didelę prasmę ir ji linkinti, kad Lazdijų gimnazija išsaugotų šį garbingą vardą ir po 50-ties, ir dar po daugiau metų.
Prisimindama savo mokslo metus gimnazijoje, pripažino, kad jie buvo be galo sunkūs, nes ji, dar būdama vaikas, neteko tėvų, kitų artimųjų. Brolį pasodinus į kalėjimą, liko vienut vienutėlė. Besimokydama jaunesnėje klasėje, gimnazijoje nualpo, nes buvo ilgai nevalgiusi. Ją, patekusią į ligoninę, lankė ir rūpinosi mokytojai. Pasveikusiai padėjo gauti naktinio sargo darbą taupomojoje kasoje, kad užsidirbtų pinigų. Tame name ji ir gyveno. Taip mokytojai jai išgelbėjo gyvybę. Taigi gimnazija M. Biveinienei suteikė ne tik žinias, bet ir dvasinį prieglobstį, netektos šeimos paramą.
Prisimindama mokytojavimo metus, M. Biveinienė pasakojo, kad jos laikmečio mokytojai buvo ypač atsidavę savo darbui. Auklėtojai visus mokinius lankydavo jų namuose, kalbėdavosi su tėvais.  Į kaimus eidavo per pusnis pėsčiomis, šiltu metų laiku dviračiais važiuodavo, po to rašydavo dienoraščius, kuriuose žymėdavo apsilankymo detales ir pastabas. Ji konstatavo, kad gyvenimas praėjo prasmingai, nes vaikai ją mylėjo, auklėtiniai tardavosi su auklėtoja ne tik mokslo, bet ir asmeniniais, meilės klausimais. ,,Aš mokiniams atverdavau savo širdį, dalinau patarimus, ruošiau juos gyvenimui, nes tais laikais nebuvo literatūros jaunimui rūpimais klausimais“, – teigė ponia Marija. Po Atgimimo M. Biveinienė buvo pakviesta dirbti tikybos mokytoja ir tuo sako labai didžiuojasi. Tiesa, norint ja tapti, teko dar ketverius metus mokytis.
Nors Lietuva sunkiai stojasi ant kojų, daug žmonių iš jos emigruoja, M. Biveinienė tvirtino, kad tokia situacija susidarė dėl sovietmečio palikimo. ,,Kai užaugs laisva naujoji karta, viskas pasikeis. Aš tikiu, kad Lietuva dar suklestės. Mes turime būti geri ir rūpintis savo valstybe. Keistis reikia pradėti nuo savęs. Žmonės vieni kitus turi mylėti. Manau, kad tam pasitarnaus Popiežiaus Pranciškaus ir Dalai Lamos vizitas į Lietuvą“, – teigė M. Biveinienė.
Šimtmečio linkėjimus Lietuvai M. Biveinienė išsako pačios sukurtomis eilėmis apie Lietuvos trispalvę, o mokiniams linki išmintingai tobulinti save, kad savo širdis praturtintų gilesniu tikėjimu, viltimi ir meile. Jos klasės draugas Vytautas Leskauskas, 1949 m laidos abiturientas, savo įraše tvirtina, kad svarbu ne tai, kiek metų tu gyvenai, o tai, kiek per tuos metus nuveikei. Jis, buvęs  Lietuvos nusipelnęs treneris, mokytojas metodininkas, 1950–1958 metų Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinės asamblėjos narys, pasakoja apie mokslus gimnazijoje sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu, savo bendraklasius,  mokėjimą skirti pelus nuo grūdų.
Kaip sakė gimnazijos bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė, padėjusi realizuoti 1949 metų laidos abiturientų idėją, ir moksleiviai, ir mokytojai – visa gimnazijos bendruomenė – su pakilia nuotaika pasirašo šiame albume. Ji džiaugėsi garbios buvusios mokytojos ir jos bendraklasių iniciatyva tokiu būdu įamžinti Lietuvos gimtadienį. Gražiame albume, kurį savo lėšomis nupirko M. Biveinienė,  gimnazijos administracijos atstovai ir mokytojai įamžins prasmingus palinkėjimus, pasisakymus. Jie visus įkvėps naujiems darbams bei leis mokiniams įgyti žymiai daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo savimi, savo šalimi ir mokyklos sėkminga ateitimi.
,,Drauge sveikindami Lietuvą ir išsaugosime tą ypatingą ryšį su savo kraštu ir mokykla, išauginusia mūsų tėvus bei protėvius, kurie savo darbais įgyvendino pačias didžiausias svajones. Jų uždegta Laisvės ugnis bei liepsnojanti meilė Lietuvai visada jungs praeities, dabarties ir ateities kartas“, – teigė D. Mikalauskienė.

Dalia Juknevičienė, „Lazdijų reklama“