Lazdijų krašte pažymėti Pasaulio tautų teisuolių kapai

Lazdijų ir Veisiejų miesto senosiose kapinėse atminimo ženklais, bylojančiais, kad čia ilsisi Pasaulio tautų teisuoliai, buvo žymimi jų kapų antkapiai. Šios iniciatyvos sumanytojas ir vykdytojas vilnietis architektas Tauras Budzys atminimo ženklais Pasaulio tautų teisuolių kapus žymi visoje Lietuvoje. Ypač daug šių pagarbos vertų žmonių, rizikavusių savo gyvybėmis, jo teigimu,  Dzūkijoje yra nedideliame Druskininkų savivaldybės Gerdašių kaime – net 13.

Ženklas simbolizuoja pagalbą vienas kitam

T. Budzio sukurtas atminimo ženklas yra žalvario lydinys. Jame pavaizduotos susikibusios rankos, simbolizuojančios pagalbą vienas kitam. Taip pat iškaltos raidės A. A. (amžiną atilsį), užrašas lietuvių, anglų, jidiš kalbomis, jis informuoja apie palaidotą Pasaulio tautų teisuolį.

Prie Lazdijų rajono Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo atminimo ženklais daugiausia prisidėjo veisiejietis kraštotyrininkas Albinas Jarmala, atskleidęs drąsuolių pavardes, surasdamas jų artimuosius. Jam talkino kaunietis gidas Chaim´as Bargman´as.

Nors šalta šeštadienio diena buvo vėjuota ir žvarbi, o dangus grasino prapliupti lietumi, architektas Tauras Budzys, nepaisydamas nepalankių oro sąlygų, uoliai darbavosi Veisiejų kapinėse, tvirtindamas prie paminklų atminimo ženklus. Juo paženklintas Pasaulio tautų teisuolės Elenos Kėrienės antkapis. T. Budziui atliekant šią misiją, dalyvavo ir jos anūkė Marijona Križinauskienė, gyvenanti Simno seniūnijoje, Giluičių kaime. Moteris savo didvyrės senelės jau beveik neprisimena. Kai ji mirė, Marijonai tebuvo penkeri. Kaip sakė Albinas Jarmala, Elena Kėrienė kartu su vyru Povilu Kėriu, kuriam atminimo ženklas pritvirtintas Leipalingio kapinėse, Pasaulio tautų teisuolio vardą gavo anksčiausiai – 1994 metais. Jie Antrojo pasaulinio karo metais slapstė žydaitę Miriam Kuleski ir jos vyrą. Tam tikrą laiką globojo dar vieną žydą Meir Chmilevsky. Išgelbėta Miriam su vyru vėliau apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1949 metais Kėrių šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį ir tremtyje buvo iki 1957 metų lapkričio 19 dienos.

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo ir Teofilis Žarnauskas bei Marija Žarnauskienė, jos dukra Janina Rutkauskaitė-Viktaravičienė, Vladas Levulis, Albina Levulienė, jų sūnus Fulgentas Levulis,  Juozas Bižys, Janina Bižienė.

Marija Žarnauskienė palaidota Lazdijų kapinėse, ant jos kapo antkapio taip pat pritvirtintas Pasaulio tautų teisuolio atminimo ženklas. Teofilis Žarnauskas buvo nužudytas pokario metais, kapas nežinomas. A. Jarmala pasakojo, kad dvi seserys ir brolis Fridkauskai, pabėgę iš Kauno geto 1943 metais, ieškojo pagalbos savo gimtojo Kapčiamiesčio apylinkėse, kur jų tėvai prieš karą turėjo parduotuvę. Pirmasis pagalbą suteikė Barčių kaimo gyventojas Teofilis Žarnauskas. Jis įrengė bunkerį virtuvėje su išėjimu į mišką ir vieną pačiame miške. Šeima rūpinosi bėgliais iki to laiko, kol jų pradėjo ieškoti policija. Tada turėjo surasti saugesnę vietą. Tai padaryti padėjo Albinos ir Vlado Levulių šeima iš Šadžiūnų kaimo. Albina Levulienė susitarė su savo broliu Juozu Bižiu iš Radvilonių kaimo, kad jo šeima priimtų Sarą Fridkauskaitę. Vėliau Juozas Bižys parūpino Sarai suklastotus dokumentus rusiška pavarde. Sara Fridkauskaitė gyveno nesislapstydama, dirbo kartu su kitais kaip samdinė. Vėliau pas Bižius persikėlė Liza Fridkauskaitė ir išbuvo pas juos iki 1944 metų. „Noriu paminėti, kad Janinos ir Juozo Bižių sūnus Fulgentas Bižys buvo geriausias visų laikų Veisiejų futbolininkas, sovietiniais metais žaidęs buvusioje legendinėje Vilniaus „Žalgirio“ vienuolikėje“, – sakė A. Jarmala, pridurdamas, kad Beną Fridkovskį slėpė Levulių šeima. Šeimininkui Vladui Levuliui tarpininkaujant, jis netgi dirbo kailiadirbiu pas vietinius valstiečius. Kartais Fulgentas Levulis, tuomet 13–14 metų berniukas, jį lydėdavo, pristatydamas Beną kaip brolį.

Žydai nepamiršo savo gelbėtojų

Veisiejietis Karolis Jarmala, rizikuodamas savo ir artimųjų gyvybėmis, taip pat gelbėjo žydus, savo ūkyje suteikęs prieglobstį Kuklianskių šeimos nariams. Išgelbėtasis Mošė Kuklianskis, gyvenęs Izraelyje, vėliau ne kartą lankėsi pas savo gelbėtojo sūnų Sigitą ir jo žmoną Stasę, siuntė jiems sveikinimus įvairių švenčių proga. Pas juos dažnai viešėdavo ir Samuelis Kuklianskis, buvęs Lietuvos teisės universiteto profesorius. Jo kapą ženklinant atminimo ženklu, dalyvavo Karolio Jarmalos anūkas Kęstutis. Jis sakė senelio neprisimenantis, nes kai senelis iškeliavo anapilin, jam buvo tik dveji metai. Kęstutis teigė, kad didžiuojasi didvyrišku senelio poelgiu. Didelė garbė, kad jo kapas paženklintas šiuo išskirtiniu atminimo ženklu.

Iš viso Veisiejų kapinėse amžinojo poilsio atgulę septyni Pasaulio tautų teisuoliai. Kalbintas Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas teigė, kad kol Lietuvoje nebuvo dviejų monstrų – nei rudo, nei raudono maro, lietuviai taikiai sugyveno su visomis tautomis, tarp jų – ir su žydais. Tik atėjūnai sukiršino žmones, įtraukė į antisemitinį judėjimą. Jis tvirtino besidžiaugiantis, kad Veisiejų krašte ir visoje Lietuvoje buvo nemažai žmonių, kurie gelbėjo žydus, aukodamiesi, nebijodami mirties. „Ačiū, kad yra ir tokių tautiečių, kurie drąsuolius dabar pagerbia atminimo ženklais“, – tvirtino seniūnas.

Laisvės kovų muziejaus muziejininkė-edukatorė Dalė Juknevičienė, „Lazdijų žvaigždė“