Juozo knygos „suciktuvės“, Veronikos dainos ir Manto bandonijos melodijos

Šiltą ir gražią tikrai pavasarišką sekmadienio popietę pro atvirus Kapčiamiesčio laisvalaikio salės langus liejosi melodijos, sklisdamos pro mokyklą, link čiurlenančio upelio, vis tolyn ir tolyn į pabudusius ir jau akinančia žaluma sužaliavusius miškus. Ne be reikalo visus taip džiugino ir pavasaris, iš proto vedantis ir vietinius gyventojus, ir medžius, ir žolynus, ir sugrįžusius tėviškėn žmones, kurie myli savo kraštą ir svečiais čia būti nenori. Jie - cikri šio gražaus Dzūkijos kampelio gyventojai, dzūkeliai,  garsinantys jį ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Tądien į Kapčiamiestį atvyko dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė, Juozas Žitkauskas su savo nauja knyga „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“. Kartu su jais atvyko ir Mantas Kauzonas, atsivežęs į Kapčiamiestį itin įdomų muzikos instrumentą - bandoniją. Renginyje dalyvavo ir Kapčiamiesčio laisvalaikio salės renginių organizatorės Linos Valentienės draugiškai su vardo diena - Jurginėmis - pasveikintas muzikantų muzikantas Jurgis Valenta. Lyg sveikinimų būtų maža, tai dar viena graži proga „išpuolė“ - Birutės ir Vytauto Stacevičių deimantinės vestuvės. 60 metų jie kartu. Šia proga juos eilėmis sveikino ir Juozas Žitkauskas, ir Veronika Povilionienė dainos posmais. „Nesitikėjome, esame labai sujaudinti“,- dėkodama sakė ponia Birutė Stacevičienė. Žmonai už nugyventus metus dėkojo ponas Vytautas. Jiedu džiaugėsi Juozu, rašančiu knygas, garsinančiu savo kraštą ir, anot jo paties eilėraščio žodžių, kalančiu pliauskelę po pliauskelės į visos Lietuvos darbų aruodą ir, žinoma, garsiąja Veronika. „Veronika - tai visa Lietuva“,- sakė Birutė Stacevičienė. Vytautas Stacevičius antrino žmonai, pavadindamas Veroniką pasaulio žmogumi. Štai kiek visko nutiko Kapčiamiestyje - ir visa tai etnografinėje šventėje, įmantriai pavadintoje “Kultūros valanda”. Į svečius juk atvyko ir mero patarėjas Jonas Gudžiauskas, atvežęs ne tik mero Artūro Margelio sveikinimus, dovanų, bet ir kvietęs kraštiečius grįžti į savo kraštą, pas savus žmones - ir ne vieną kartą.
Dzūkų tarmi parašyti eilėraščiai keitė dainas iš visos Lietuvos
„Išsaugoti tarmes itin svarbu. Juk žmogus gimsta ir miršta su sava tarme lūpose“,- sakė Juozas Žitkauskas savo knygos suciktuvėse gimtinėje, Kapčiamiestyje. „Tik atvykę gimtinėn pirmiausia aplankėme mums brangių žmonių kapus“, - prasitarė dainininkė Veronika, jau žvelgdama savo ištikimiausiems gerbėjams į akis. O jau paskui ir linksmos dainos, ir tos, kurios priverčia ašarą nubraukti. Dainos iš visos Lietuvos, iš visų Lietuvos regionų, iš Veronikos lūpų Kapčiamiestyje. Ir net žemaitiškai kalbėti bandyta - vieninteliam, ko gero, žemaičiui, gyvenančiam Kapčiamiestyje, pabūgus paskaityti, Veronika ėmėsi žemaitiškai skaityti iš rašto. „Čia gerai, visi mane supras ir nereikės nieko aiškinti“, - savo ruožtu džiaugėsi poetas Juozas Žitkauskas, atsidūręs tarp savų, dzūkų, kapčiamiestiečių šnektu šnekėdamas.
Važinėjant po Lietuvą, pristatant naują knygą skaitytojams, dažnai reikia paplušėti, kol vieną ar kitą dzūkišką žodelį kokiam žemaičiui išaiškini: ką jis reiškia, kada vartojamas. Kaip štai eilėraštis apie degulę - gegutę ir Veronikos daina apie gegutę. Ir „eita“ per Lietuvą su daina ir dzūkišku tarmi, su  bandonijos melodijomis, nesustota. Rodos, sugužėjo čia visa Lietuva. „O juk dzūkas yra dzūkas ir Obeliuosa, ir Nidon“, - teigė Juozas Žitkauskas savo eilėraščiais. Ir to niekas nepaneigs, net varlukė Anelkutė, kuri turi, anot poeto J. Žitkausko, stebuklingą galią sekundės greičiu keliauti tarp Vilniaus ir Kapčiamiesčio, nešti žinią ir vis paklausti: kaip šikavojas, vaikeli, pavasario sulaukus?
Bandonijos melodijos atklydo net į Kapčiamiestį
Ir pasklido bandonijos garsai... Muzikantas griežė melodiją po melodijos. Klausytojų buvo - plojančių, linguojančių, dainuojančių kartu. Mantas Kauzonas, atvežęs bandoniją ne tik iki Lazdijų, bet ir į Kapčiamiestį, trenkė ne vieną polką. Garsioji folkloro dainininkė Veronika Povilionienė dainavo. Ir buvo gražu, ir buvo nepakartojama, ir daug prarado tie, kurie neatėjo tą popietę į Kapčiamiesčio laisvalaikio salę. „Juk bandonija - ne lietuviškas instrumentas, yra žinių, kad į Lietuvą per Pirmąjį pasaulinį karą ją atvežė vokiečių kareiviai.
Trys svečiai – trys tik ką iškepti pyragai
„Dėkojame mūsų Veronikai, kad vis atvyksta - ir ne viena, o su bičiuliais“,- sakė Kapčiamiesčio laisvalaikio salės renginių organizatorė Lina Valentienė, įteikdama didžiulį kvapnų pyragą. Su didele pagarba folkloro dainininkė, Lietuvos ir pasaulio žmogus Veronika Povilionienė laikė pyragą, prispaudusi prie savęs, lyg dalelę savo krašto, savo žmonių, tarsi didžiausią dovaną. Pyragu apdovanotas ir poetas Juozas Žitkauskas. Jis pasižadėjo aplankyti gimtinę jau gegužę ir dar svečių atsivežti. „Gerai bus, jei  pats bus“,- juokavo Veronika. Žinoma, ir į svečio - bandonininko Manto Kauzono namus nukeliavo pyragas. Ir dar netilo garsiųjų Kapčiamiesčio laisvalaikio salės kapelos „Kapčius“ (vadovė Lina Valentienė) muzikantų melodijos - tikros, išjaustos širdimi, išgyventos, mielos, savos, didingos, gražios. Juk grožis - tikrai ne didybėje, bet grožyje - didybė. Kaip žinia, kapčiamiestiečiai turi kuo didžiuotis, labiausiai - savo žmonėmis, dainomis,  juos supančia gamta. Ir, ko gero, dzūkiškų melodijų pynės pasiekė net varlukės Anelkutės ausis Šūralio ažaran savam rojuj, anot poeto Juozo Žitkausko, kuri ir pati  vis giedanci an ausų būgnelių nuog vienos saulukės užuoganos ligi kitos.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“