Geros parodos beieškant: Lazdijų krašto muziejuje – klaipėdietės vėliavos

Žinomos dailininkės, scenografės ir pedagogės Sofijos Kanaverskytės tekstilės vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“ jau pabuvojo Veisiejų krašto muziejuje, dabar atkeliavo į Lazdijų krašto muziejų. Apsilankiusieji muziejuje išvysta darbus, kuriuose įamžintas iškiliausių Lietuvos valdovų atminimas. Tai originalios vėliavos, atliktos aplikacijos ir siuvinėjimo technika. „Menu, kaip vaikystėje aplink bažnyčią nešamos vėliavos plaikstėsi vėjyje, o aš tuomet maža mergaitė barsčiau gėles – tas vaizdinys nepasimiršo, išniro iš pasąmonės“, – paaiškino dailininkė, telefonu paklausta, kodėl pasirinkusi savo kūrybai tokią ganėtinai neįprastą formą – vėliavas, kurios iš pirmo žvilgsnio išties primena bažnytines. „Labai gaila, kad pati dailininkė negalėjo pas mus atvykti“, – sakė Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė. O paroda išties įspūdinga. Iš viso eksponuojama 13 vėliavų. Paroda pirmąkart parodyta 2015 metais Valstybės dienos proga, tuomet dailininkė šventė ir savo kūrybinės veiklos 50–metį.
Ne mažiau įdomi asmenybė
„Aš neturiu jokių vadybininkų, paroda pati keliauja, karaliai patys keliauja per Lietuvą. Esu kviečiama į savo parodų atidarymus, kai kur nuvažiuoju, Lazdijai labai toli, tad čia nebuvau, bet mano karaliai – pas jus“, – sakė dailininkė S. Kanaverskytė. O aš drįstu menininkei pasakyti, kad labai simboliška, jog Lietuvos valdovai keliauja po Lietuvą ir šiandien. Gal todėl ši paroda taip šiltai sutikta ir Lazdijų krašto muziejaus lankytojų, juk tokių svečių – Lietuvos valdovų – sulauksi ne kasdien. Besikalbėdama su menininke susidariau įspūdį, jog dailininkė – itin įdomi asmenybė, ne mažiau įspūdingi jos darbai.  Sofijos Kanaverskytės kūrybą drąsiai galime vadinti įvairialype. Jos rankoms paklūsta ir aliejiniai dažai, ir pastelė, ir pieštukas, ir dekoratyvioji tekstilė - batika bei aplikavimas, kuris yra pati mėgstamiausia jos kūrybos sritis. Spalvinė kultūra, išradingumas, įvairovė - visa tai jos dekoratyviniuose darbuose. Jiems būdingas poetiškumas ir saikingumas. Dailininkės estetinis tikrovės suvokimas ir interpretavimas remiasi gamta ir tradicijomis.
S. Kanaverskytė studijavo tuometiniame Valstybiniame dailės institute. Savo kūrybinę veiklą pradėjo Panevėžio dramos teatre eidama dailininkės–statytojos pareigas. Teko jai dirbti Valstybiniame jaunimo, Klaipėdos dramos teatruose, ji yra sukūrusi scenografijas bei kostiumus spektakliams ir kituose Lietuvos teatruose. Jos kūrybinėje biografijoje daugiau kaip 80 scenografijos projektų. Ji yra surengusi apie 30 personalinių parodų, kuriose eksponavo dekoratyvinės tekstilės, tapybos, piešimo, dizaino ir teatrinio meno grafinius darbus. Ji net 35 metus dirbo pedagoginį darbą Klaipėdos universitete – dėstė scenografiją būsimiems mėgėjų teatro režisieriams. Keturis paskutiniuosius dešimtmečius galima pavadinti klaipėdietiškuoju dailininkės gyvenimo periodu. Šis laikotarpis kūrybiškiausias ir produktyviausias. Dailininkė aktyviai dalyvavo miesto dailės gyvenime ir, žinoma, teatrinėje veikloje. Kadangi buvo vienintelė ir pirmoji tokios srities specialistė, jai teko apipavidalinti visus su scena susijusius renginius: šventinius koncertus, jubiliejinius vakarus, naujametines iškilmes, oficialius minėjimus. Žinoma, Jūros šventės karnavalus, kuriems dailininkė paaukojo aštuoniolika vasarų.
Ar lazdijiečiai ir miesto svečiai gali tikėtis išvysti ir kitas dailininkės parodas? „Angelų parodos jau tikrai negaliu parodyti, nes labai pažeista sugrįžo. Dalis parduota, dalį padovanojau, nedaug ir belikę. Tekstilė man itin prie „dūšios“, čia yra mano tikroji prigimtis, aš taip mėgstu ir siūti, ir siuvinėti. Dabar laukiu naujos savo parodos atidarymo, kur išvysite Lietuvos Nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atvaizdus ant šimto metų rankų darbo drobės. Šiose vėliavose pamatysite ir Joną Basanavičių, ir Vincą Kudirką, ir Joną Jablonskį, ir Darių ir Girėną, ir Justiną Marcinkevičių, ir Tėvą Stanislovą. Viena vėliava – su Jėzaus Kristaus atvaizdu ir kreipiniu apsaugoti mylimą šalį. Paroda gruodžio pradžioje bus atidaryta Klaipėdoje, paskui bus eksponuojama Seime, tada keliaus į mano tėviškę. Reikėtų kreiptis į Rūtą Cimakauskienę, su jos pagalba ši paroda galėtų atkeliauti pas jus kaip ir „Lietuvos valdovai“, – kalbėjo dailininkė prisipažindama, kad dabar naujoji paroda – jos rūpestis, visos mintys tik apie ją, nes dirbta išties nemažai – dveji metai nuo devynių ryto iki devynių valandų vakaro. Tam ji skyrė visą savo laiką.
Ne mažiau įspūdingi darbai
Pirmasis darbas – dekoratyvinis Barboros Radvilaitės atvaizdas, kuris buvo, anot dailininkės, lyg koks žaidimas. Jį ponia Sofija sukūrė dar 2007 metais. „Jei Barbora, tai, žinoma, turi būti ir Žygimantas Augustas“, –  leidau sau pajuokauti. „Taip, tada gimė Žygimantas Augustas, paskui Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vėliau jau norėjosi ir kitus kunigaikščius „padaryti“, – sako dailininkė. Parodoje į mus žvelgia istorinės asmenybės: Karalius Mindaugas ir jo žmona Morta, didieji kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas, Gediminas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkijos karalius Aleksandras. „Audinių skiautėmis, mezginiais, spalvotomis ir auksinėmis juostelėmis, karoliukais, siuvinėjimais norėjau atskleisti to laikmečio prabangos spindesį, to istorinio laikotarpio žavesį. Man atrodė, kad tapybos darbuose to neįmanoma perteikti. Atskleisti karalių didybei, juos supančiai prabangai, parodyti jų elegantiškus drabužius, aksesuarus, man pasirodė, kad tinkamiausia - aplikavimo ir siuvinėjimo technika“, – sakė dailininkė, sukūrusi vėliavų ciklą „Lietuvos valdovai“ ir taip įgyvendinusi, pasak jos pačios, seną savo svajonę.
Ar jai buvo svarbus portretinis panašumas, tokie valdovų atvaizdai, kuriuos mes matome istorijos vadovėliuose?  Menininkė sako, kad tai apibendrinti valdovų atvaizdai, juose  nesiekė portretinio panašumo, to ir neįmanoma pasiekti naudojant dekoratyvinio aplikavimo techniką. „Žinoma, šiek tiek portretinis panašumas man buvo svarbus, bet juk panašumas „išgaunamas“ ne tik veido bruožais - ne mažiau  svarbios ir detalės, apranga, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų galios simboliai - karūnos, skeptrai, kalavijai, heraldikos elementai“,- neslėpė kūrėja, šią savo parodą vadinanti giesme didingai Lietuvos praeičiai. Tai ir noras išreikšti meilę Lietuvai, kurios praeities garbę bando savintis kaimynai. Dailininkė tikina, kad taip kovojanti už Lietuvą. Ši paroda alsuoja nepaprasta jėga, gyvybe, o iš valdovų akių gali įžvelgti atsakomybę už valstybės ir visos tautos likimą. Ir tie iš pradžių, atrodytų, rūstūs veidai pasidaro artimi kiekvienam. Juolab kad jie žvelgia į mus ne iš įprastų portretų, o iš vėliavų, kurios primena bažnytines. Juk praeityje buvo tikima, kad vėliavos prikelia protėvių vėles ir jų dvasia gali lemti pergalę. „Šie mano darbai, manau, liks mano giminėje“, - sakė dailininkė Sofija Kanaverskytė paklausta, kas laukia šių darbų, kai jie apkeliaus Lietuvą. Tad Lietuvos valdovai, apkeliavę Lietuvą, apsistos Trakuose. Gerai, kad jie vis dar keliauja, tad juos gali išvysti ir mažesnių miestų gyventojai.
Nepraleiskite progos ir užsukite į susitikimą su Lietuvos valdovais Lazdijų krašto muziejuje ir jūs. Paroda veiks iki gruodžio 1 dienos.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“