Drąsia idėja Dzūkiją išgarsinęs Juozas Žitkauskas: „Gyvendami savo krašte, žmonės to neįvertina“

Dzūkijos metai – 2023-ieji, kuriuos oficialiai paskelbė Lietuvos Seimas ir kurie žinią apie mūsų kraštą sėkmingai nešė visus metus, buvo įspūdingai užbaigti praėjusį penktadienį Varėnos kultūros centre miuziklu „Dzūkiška sakmė apie Dzievulį ir žmogelį“. Renginyje viešėjęs būrys lazdijiečių gali patvirtinti – nepaprastai įspūdingas buvo reginys. O mums dar ir malonu buvo nuo renginio scenos girdėti, kad libretą šiam dzūkiškam miuziklui parašė mūsų kraštietis, cikras dzūkas nuo Kapčiamiesčio pieskų ir kvajynų Juozas Žitkauskas, jau daugelį metų garsinantis ir skatinantis dzūkų tarmę.

Ta proga „Lazdijų žvaigždė“ kreipėsi į ilgametį savo bičiulį ir bendramintį smalsaudama.

– Juozai, papasakok savo krašto žmonėms, kaip viskas nutiko, kaip gimė idėja Dzūkijos metus užbaigti miuziklu, kas buvo viso to sumanytojas ir kaip šioje istorijoje atsiradai tu.

 – Šių metų sausį, intensyviai dirbant prie Lazdijų krašto rašytojų antologijos, paskambino prof. Robertas Beinaris, žinomas obojininkas ir kamerinio ansamblio „Musica Humana“ vadovas, ir pasiūlė parašyti libretą. Jam mane, kaip rašantį dzūkiškai, rekomendavo aktyvioji Varėnos krašto kultūros organizatorė Regina Svirskienė. Trumpai nupasakojo siužetą ir su „bajka“ susijusią istoriją, kad ją savo laiku (apie XX a. I pusę) užrašęs prelatas Bronius Bulika, o Robertui Beinariui perdavęs kunigas Pranciškus Čivilis, dabar klebonaujantis Babriškėse (Varėnos r.). Matyt, istorija reali, nutikusi Dzūkijoje, nors užrašyta bendrine kalba.

Buvo pageidavimas, kad libreto tekstas būtų parašytas kaip įmanoma labiau dzūkiškai. Va to man ir reikėjo! Todėl aš, ilgai nesvarstydamas, sutikau. Iki tol nieko panašaus nebuvau daręs. Poezijos rašymas – tai ne ilgesnės istorijos pasakojimas. Po to šiek tiek išsigandau: ar pajėgsiu, ar sugebėsiu. Bet pradėjęs smagiai įsivažiavau. Kūrybinis darbas ypač paspartėjo, kai, jau turint libreto atskiras scenas, susitikau su R. Beinariu bei kompozitoriumi Giedriumi Svilainiu.

– Ar tau yra žinoma, kaip ir kodėl 2023-iuosius Seimas paskelbė Dzūkijos (Dainavos) metais?  Kas buvo šios idėjos iniciatorius ir kas tie atkaklūs Dzūkijos fanai, šią idėją palaikę?

– 2023-iuosius metus paskelbti Dzūkijos (Dainavos) metais – Etninės kultūros globos tarybos, ypač Dzūkijos regioninio padalinio, iniciatyva. Kai 2019-ieji buvo paskelbti Žemaitijos metais, tada su minėtos tarybos vadove Dalia Urbonavičiene pakalbėjome, kad būtų gerai, jog kada nors ir Dzūkija turėtų savo metus. Reikėjo kokios nors datos. Ją entuziastai rado – 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams pirmą kartą paminėtas Dainavos vardas. Labai džiaugiuosi šiais metais ir entuziastų pastangomis.

– Grįžkime prie miuziklo. Premjera įvyko. Ar esi ja patenkintas? Ar miuziklas atspindėjo tavo sumanymą? Kas tau jame yra dzūkiškiausio?

– Žinoma, kad patenkintas. Viskas miuzikle dvelkia dzūkiška dvasia, nors be manęs visoje jo komandoje daugiau dzūkų nebuvo. Bet kaip tie ne dzūkai stengėsi įtikti dzūkams, kaip jie norėjo parodyti savo meilę mūsų kraštui! Buvo saldu (pačia geriausiąja prasme) žiūrėti ir klausytis. Pusiau juokaujant galima pasakyti, kad šis miuziklas – tai ne dzūkų meilės išraiška Dzūkijai (Dainavai), nes visi ją myli.

Sumanymas buvo bendras mūsų trijų (R. Beinario, G. Svilainio, mano) bei vėliau įsijungusio režisieriaus Vytauto Rumšo vyresniojo. Spektaklis Varėnoje – pirmoji premjera. Be abejo, ateityje jį žiūrovai išvys brandesnį, labiau sulipdytą. Tačiau pati kūrinio visuma, man regis, labai paveiki. Štai jau praėjo pusė savaitės po premjeros, o mano ausyse vis dar skamba muzika, atlikėjų balsai. Labai tikiuosi, kad taip bus nutikę ir kitiems klausytojams.

Dar kalbant apie miuziklo dzūkiškiausius dalykus, tai man labai svarbus finalas – Dzūkijos (Dainavos) giesmė, kurią gieda visi miuziklo atlikėjai. Pačioje istorijoje apie tai nebuvo užuominų. Berašant libretą, man į galvą atėjo mintis, jog jeigu miuziklas vainikuos Dzūkijos (Dainavos) metus, jis turi baigtis ne istorijos pabaiga, o iškilmingai. Į tos dainos tekstą įdėjau labai daug savo jausmų, rašiau graudindamasis, nes joje norėjau įtvirtinti mintį apie Dzūkijos vieningumą, nesvarbu, kurioje šiandien valstybinės sienos pusėje ji būtų, tad „nuo Varėnos, Merkinės lig Suvalkų, / nuog girų Kapčamiesco lig Gervėčių...“ Pačią giesmę dedikavau žinomam chorvedžiui Petrui Bingeliui, kuris kažkada yra prasitaręs, kad Dzūkija tik tada galėtų vadintis vėl Dainava, kuomet visame krašte žmonės dainuos dzūkiškai. Beje, rašydamas tekstą, mintyse girdėjau ir muziką, kurią sunku man žodžiais apsakyti. Todėl labai nustebau, kai išgirdau Giedriaus Svilainio jau sukurtą melodiją – atrodo, kad panašiai aš girdėjau...

– Kompozitorius Giedrius Svilainis, dirigentas Robertas Beinaris, režisierius Vytautas Rumšas... Garsios ir atlikėjų pavardės. Negi visa tai – tik dėl vieno vakaro? Kaip tau atrodo, kaip toliau gyvens „Dzūkiška sakmė apie Dzievulį ir žmogelį“? Ar ji pasieks Lazdijus? Kokio gyvenimo šiam miuziklui tu pats norėtum?

– Per daug visko čia sudėta ir dar iki galo nesuspėta pripildyti visų landelių. Tad norisi tikėti, kad Varėnoje buvo tik šio miuziklo kelio pradžia. Labai linkiu jam plačių, be jokių saugos apribojimų kelių. O ar Lazdijus pasieks, tai čia jau priklauso nuo rajono kultūros darbininkų. Manau, kad miuziklas papuoštų ne vieną rajono renginį.

– Dzūkijos metai dzūkams – ne kalendorinis etapas, o visas gyvenimas, kurio dalis ir tu pats esi, šio krašto neapleisdamas nei savo kūryba, nei vizitais. Ko labiausiai linkėtum Dzūkijai 2024-aisiais?  

– Pirmiausia Dzūkijai ir dzūkams linkiu vieningumo ir suvokimo, kokie mes esam saviti, išskirtiniai, kokia graži mūs tarmė, kuria grožisi ir kitų regionų žmonės. Man regis, kad kitą kartą, gyvendami savo krašte, žmonės to neįvertina, nes jiems tai – kasdienybė. Aš džiaugiuosi ta galimybe, kad dažnai į Dzūkiją, viešėdamas kituose regionuose, galiu pažiūrėti iš šalies. Tad saugokime ir puoselėkime, kas yra dzūkiška ir sava, nesivaržydami ir nesikuklindami kalbėkime apie savo krašto unikalumą, kad kuo daugiau dzūkų tarmės būtų ne tik linksmų spektaklių scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023 12 08

Varėnos kultūros centro nuotr.