Atstatytas Panemunės kryžius byloja apie istorinius įvykius, saugo ir laimina kaimą

Lapkričio 3 dieną Krikštonių kaimo Panemunės gatvės (anksčiau – kaimo)  esami ir buvę gyventojai, jų atžalos iš įvairių Lietuvos kampelių rinkosi į Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčią. Čia buvo aukojamos šv. Mišios  už šio kaimo gyvuosius ir mirusius, už visus tuos, kuriems šis kaimas brangus, artimas ir mylimas. Šv. Mišias aukojęs Seirijų ir Krikštonių parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas stebėjosi, kad tiek daug žmonių šventovėje nesusirenka netgi per sekmadienines pamaldas, o panemuniečių čia susibūrė apie 50.
Po pamaldų visi nuskubėjo prie neseniai atstatyto kaimo kryžiaus, kuris ant vadinamojo Kryžiaus kalno stovėjo nuo neatmenamų laikų. Vėliau sutrūnijo ir  nugriuvo. Iniciatyvūs ir pilietiški kaimo žmonės nusprendė jį atstatyti.
Kryžiaus pašventinimo ceremonijoje Daiva Povilanskienė sakė, kad kaip kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią, taip kiekvienas kaimas, kiekvienas medis ar takas turi savo istoriją. Panemunės kaimas mena sielių bruzdesį upėje ir ilgesingas sielininkų dainas, gurguolių, gabenančių krovinius į Seirijus ar Seinus, girgždesį ir sunkų arklių šnopavimą tempiant sunkiai prikrautus vežimus įkalnėn. Istoriją turi ir kryžius, sutinkantis  ir išlydintis į Panemunę užsukančius žmones, primena, kad viskas šiame pasaulyje yra trapu ir laikina, kad siekiant geresnio gyvenimo, neišvengta skausmo ir aukų.
D. Povilanskienė priminė kryžiaus istoriją, kurią atskleidė remdamasi kunigo Jono Reitelaičio užrašytais pasakojimais apie tai, kas kaime vyko daugiau nei prieš 150 metų – per 1863–1864 m. sukilimą.  ,,Šiandien mes džiaugiamės gerų žmonių valia ir atstatytu kryžiumi, kuris ne tik byloja apie minėtus įvykius, bet ir saugo bei laimina Panemunės kaimą“, – teigė renginio vedančioji.
Kalbėjusi Kryžiaus atstatymo iniciatorė  Ramutė Lepeškaitė–Juonienė tvirtino, kad apie kryžiaus atstatymą kartą prasitarusi broliui  Mindaugui, abu pasvarstę, kad reikėtų jį atstatyti. Bet tai, ko gero, būtų likę tik žodžiuose, jeigu ne Nauris Grušauskas. Brolis apie kryžių užsiminė jam, o jis su didžiausiu užsidegimu sakė: ,,Statykim, darykim, aš finansuosiu“. Pakalbintas vienas žymiausių Lietuvos medžio drožėjų Antanas Česnulis liepos viduryje sutiko imtis darbo ir pagaminti kryžių. Rugpjūčio mėnesio paskutinėmis dienomis kryžius jau stovėjo ant kalno.
,,Ačiū meistrui už šį gražų kryžių, bet labiausiai turime būti dėkingi Nauriui Grušauskui, finansavusiam jo pagaminimą. Kryžiaus atvežimu, jo pastatymu, aplinkos sutvarkymu ir kitais organizaciniais darbais rūpinosi Ramutė ir Juozas Juoniai, Onutė ir Bronius Kelmeliai, Edita ir Virginijus Švetkauskai, Emilija ir Vacys Petravičiai, Danutė ir Stasys Kėriai, Vilma ir Mindaugas Valentai, Aldutė Matukonienė, Aneta ir Algis Baranauskai, Onutė ir Vitas Bubneliai, Birutė ir Mindaugas Lepeškai, Daiva ir Elvyras Lepeškai, Vilė ir Tautvydas Baranauskai, Antanas Grušauskas, Antanas Levulis. Prisidėjo ir kiti gyventojai“, – teigė R. Juonienė.
Kryžiaus pagaminimą finansavęs kaunietis gydytojas Nauris Grušauskas, kreipdamasis į kraštiečius, išsakė daug šiltų žodžių visiems susirinkusiems, dėkojo už buvimą kartu, pasidalijo praeities prisiminimais.
Klebonas Sigitas Bitkauskas, šventinęs kryžių, džiaugėsi, kad Panemunės  gyventojai jį atstatė. Jis sakė, kad ir Popiežius Pranciškus, viešėdamas Lietuvoje, irgi ragino nepamiršti tautos šaknų ir istorijos.  Renginyje dalyvavęs medžio drožėjas Antanas Česnulis tvirtino pirmą kartą apsilankęs šiame gražiame kaime, kuris savo grožiu prilygsta Šveicarijai.  Jis patikino, kad jo kūrinys, pagamintas iš ąžuolo, čia stovės ilgus metus.
Po oficialios renginio dalies jo dalyviai susirinko Krikštonių kaimo bendruomenės namuose, kur, svetingai priimti bendruomenės vadovės Lenos Švetkauskienės, visi bendravo, dalinosi patirtais įspūdžiais, ateities planais prie suneštinių vaišių stalo. Kai kurie buvo nesimatę kelis dešimtmečius, taigi temų pokalbiams nestigo. Panemunę kaimu imta vadinti, pasak jų, nuo tada, kai čia buvo įrengta autobusų stotelė. Susirinkusieji suskaičiavo, kad iš šio kaimo į platųjį pasaulį iškeliavo 46 vaikai. Tarp jų – įvairių profesijų žmonės,  mylintys savo kraštą, Lietuvą ir dirbantys jos labui. Deja, autobusų stotelės kaime jau nebeliko, nes autobusas čia seniai nekursuoja. Iki Antrojo pasaulinio karo kaimą sudarė per 30 sodybų. Šiuo metu jame yra 20 sodybų, pastoviai gyvenamos tik trys. Į kitas dažniau sugrįžtama tik vasarą. Apjuostas mėlyna Nemuno juosta nedidukas sodžius visiems atvykusiems palieka didelį įspūdį, ne vienas sako, kad  jis – tikras rojaus kampelis. Ant naujai pastatyto kryžiaus įamžinti žodžiai: ,,Su viltimi atgimti“. Kas žino, galbūt ateityje atgims ir Panemunė. Galbūt į šį rojaus kampelį, alsuojantį grožiu ir ramybe, kada nors sugrįš iš čia kilusių žmonių vaikai ar anūkai.

Dalia Juknevičienė, „Lazdijų reklama“