Šeštokuose Lietuvos žydų genocido diena paminėta toje vietoje, kur buvo išgelbėtos dvi žydų tautybės mergaitės

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo  diena. Ši data susijusi su Vilniaus geto likvidavimu. Taip siekiama prisiminti per Holokaustą sunaikintas Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusias žydų bendruomenes. Privalome mokytis iš istorijos, ir nėra blogesnės istorijos, nei masinės žudynės, kurių aukomis tapo tokie pat žmonės kaip mes, šeimos - tokios, kaip mūsų, gyvenusios šalia mūsų, mūsų bendruomenės žmonės. Tačiau žydai Lietuvoje buvo ne tik persekiojami, išduodami ar žudomi, bet ir gelbstimi, slepiami, remiami ir ginami, puikiai žinant, kad dėl vieno išgelbėto žydo pavojus būti sušaudytoms grėsė ištisoms šeimoms. Simboliška, bet Šeštokų mokyklos bendruomenė šią dieną paminėjo pačioje Šeštokų miestelio širdyje,  prie atminimo lentos kunigui Juozui Inkratui, išgelbėjusiam dvi žydų tautybės mergaites. Ši atminimo lenta buvo  pastatyta Šeštokų seniūnijos seniūnės Lianos Audzevičienės rūpesčiu. Tad visa Šeštokų mokyklos bendruomenė, prisijungdama prie pilietinės akcijos „Atminties kelias“,  susirinko būtent šioje vietoje, kur buvo išgelbėtos dvi žydų tautybės mergaitės - Guta ir Berta Kaufmanaitės, prie kunigui Juozui Inkratui - Pasaulio tautų teisuoliui - pastatytos atminimo lentos.
Šeštokų mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai kartu su istorijos mokytoju Robertu Janulevičiumi lankėsi Simno žydų kapinėse, kur pagerbė žydų tautą, prisimindami žydų tautos istoriją, jos tragiškus momentus nacių ir sovietinės okupacijos metais.
Buvusios klebonijos, dabar -  parapijos namų, kiemelyje vyko integruota lietuvių kalbos ir istorijos pamoka. Įsimintiną pamoką vedė patys septintokai. Jie atskleidė daug įdomių faktų apie žydų tautą, kai kurių dalykų, kurių išties vertėtų ir mums pasimokyti. Šiai pamokai moksleivius paruošė Šeštokų mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Aldona Rutkauskienė. Visiems susirinkusiems buvo įdomu sužinoti žydų papročius, išgirsti, kaip žydų tėvai auklėja savo vaikus, kas svarbiausia jiems ugdant jauną žmogų. Moksleivius nustebino, kad žydų tėveliai parėjusiųjų iš mokyklos neklausia, kokį pažymį jie gavę, o visada paklausia, kiek klausimų jie uždavę. Tikslingai, suprantamai pateikta informacija, vaizdus pasakojimas su vaidybiniais elementais moksleiviams padarė įspūdį ir palietė jų širdis. Neįprastoje pamokoje dalyvavo ir Šeštokų seniūnė Liana Audzevičienė, o buvusi Šeštokų mokyklos mokinė, vėliau lietuvių kalbos mokytoja Irena Meištienė papasakojo  apie tragišką Šeštokų žydų likimą. Mokytojos pasakojimas buvo tarsi ypatinga kelionė tomis vietomis, kuriomis ir šiandien mokiniai skuba į mokyklą, eina pro Šeštokuose gyvenusių žydų namus.
Moksleiviai itin domėjosi Šeštokų žydų gyvenimu, o jų likimas sujaudino. Juolab kad mokytoja labai paprastai ir nuoširdžiai papasakojo, ką girdėjusi iš savo mamos Marijos Ratkevičienės lūpų, jau vėliau pati skaičiusi ir parengusi straipsnį „Šeštokų žydų bendruomenė“. Mokytoja sakė, kad jos mama suskaičiavo apie 39 žydų tautybės žmones, gyvenusius Šeštokuose, tačiau metai bėga ir tiksliai suskaičiuoti, surašyti pavardes, vardus jau darosi sunku. Ji vieną po kito vardijo Šeštokuose gyvenusių žydų pavardes: gydytojų Vitenšteino bei jį pakeitusio Glombiko, Elijo Kibarskio, kuris su žmona augino jų penkis sūnus. Įdomu tai, kad Šeštokuose jų sūnų Chackelį mokė herderis - keliaujantis žydų mokytojas, ir paruošė taip gerai, kad jis įstojo į Marijampolės hebrajų gimnaziją - pirmą hebrajų gimnaziją Europoje. Vėliau jis studijavo mediciną, tapo gydytoju, o sveikatos pas jį ieškojo net labai garbūs to meto žmonės - prezidentas Antanas Smetona, operos dainininkas Kipras Petrauskas. Šeštokuose gyveno ir Zeliko Kibarskio šeima, kuri kepė duoną, bandeles, riestainius ir dar šiltus pardavinėjo savo nuosavoje parduotuvėje. Gyveno ir Chaikė Kavaliauskaitė su motina ir broliu Vulfke, ir batsiuvys Markovičius, kurio sūnus buvo fotografas, ir Jankelis Šuelis, prekiavęs mėsa, ir Jankelis Kaufmanas, kepęs duoną ir bandeles, ir Pašimenskis, prekiavęs grūdais, žąsimis. Vienos žydų šeimos vertėsi žemdirbyste, kitos turėjo verslą, iš kurio gyveno ir pelnėsi. Melsdavosi Šeštokų žydai Pašimenskio namuose. Šabo dieną, šeštadienį, žydai nedirbo nė menkiausio darbelio. Tą dieną už gerą atlygį darbus nudirbdavo samdyti lietuviai.
Mokytoja papasakojo ir apie vestuvių, ir laidotuvių papročius, ir apie įdomią žydų rudens šventę, kai jie maudydavosi Kirsnos upėje - taip skandindavo savo nuodėmes. Žydų ir lietuvių santykiai visuomet buvo geri, draugiški, žmogiški. Kartu gyvendami jie turėjo progų vieni kitus gerai pažinti.
Deja, Šeštokų žydus ištiko kraupus likimas. 1941 m. birželio 22 d. Šeštokai jau buvo okupuoti vokiečių. Tuoj visi žydų tautybės žmonės buvo suregistruoti ir pažymėti geltonomis šešiakampėmis žvaigždėmis. Anot mokytojos girdėtų pasakojimų, vieną saulėtą rudens dieną ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, vaikai ir kūdikiai, buvo surikiuoti į eilę, apsuptą vokiečių kareivių. Vėliau senelius susodino į vežimus, o jaunesnius išvarė pėsčius. Vienų teigimu - į Kalvariją, kitų - į Marijampolę. Nė vienas Šeštokų žydas nežinojo, kodėl ir kur juos varo. Gal tik nujautė.  Anot mokytojos mamos liudijimo, tą tragišką 1941-ųjų rudenį žuvo šie Šeštokų žydai: Zelikas Kibarskis, jo dukterys, vienos iš jų vaikutis ir sena teta, Chaikė Kavaliauskaitė, jos vyras, duktė, brolis, motina, Jankelis Šuelis su žmona ir vaikais, Jankelis Kaufmanas su šeima, Pašimenskis su šeima, Moisiejus ir Elijus Kibarskiai.
 „Širdį galima gydyti tik širdimi“,- pacitavo buvusi lietuvių kalbos mokytoja Irena Meištienė Šeštokų parapijos svečių knygoje 1998 m. vasarą įrašytus gydytojo kardiologo Ch. Kibarskio, atvykusio į geležinkelio 100-čio minėjimą, žodžius. Gerbiama mokytoja pabrėžė, kad tai itin metaforiški ir viltingi žodžiai. O mums tai padėjo suvokti, kodėl svarbu minėti šią datą, rugsėjo 23- ąją, žinoti apie įvykdytus nusikaltimus. Ne veltui istorijos mokytoja Birutė Jurkonienė ragino nepamiršti istorijos, kad tai, kas įvyko Holokausto metu,  niekuomet nepasikartotų. Juk tik atmintis lieka gyva, tai lyg kokia amžinybės išraiška, ir tik atmintis nepavaldi nei laikui, nei mirčiai. Tad lietuvių kalbos mokytoja Aldona Rutkauskienė ir istorijos mokytoja Birutė Jurkonienė, sukvietusios visą Šeštokų mokyklos bendruomenę, surengė prasmingą šios datos paminėjimą, kur visi kartu pasakė, kad atmintis gyva, kad mes nepamiršome tų, kurie gyveno šalia mūsų. Juk niekas tuomet negalėjo įsivaizduoti, kad šių žmonių gyvenimas bus žvėriškai nutrauktas, kad neliks gausios Šeštokų miestelio žydų bendruomenės. Bet mes juos mename.
Jaunesniųjų klasių mokinukai, paraginti istorijos mokytojos Birutės Jurkonienės, jau iš anksto ruošėsi šiai dienai - atėjo nešini akmenėliais. Akmuo žydų tradicijoje vaidina svarbų vaidmenį: eidami į kapines ar į artimųjų žūties vietas, neša akmenėlius. Tai sena tradicija. Vaikai ant akmenėlių užrašė Šeštokų miestelyje gyvenusių žydų pavardes, glausdami šaltus akmenėlius prie širdies, nešė ir dėjo prie Pasaulio tautų teisuolio, kunigo Juozo Inkrato atminimo lentos. Bet tuo šių akmenėlių kelionė nesibaigia. „Antradienį moksleiviai vyks į Katkiškę,  šie akmenėliai su Šeštokų žydų pavardėmis kaip atminties simbolis bus vežami ten“,- sakė istorijos mokytoja Birutė Jurkonienė. Tai buvo ypatinga pamoka visiems joje dalyvavusiesiems - ir tik mokyklinio skambučio garsas privertė vėl sugrįžti prie kasdienių darbų.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“