Vienas lauke – ne karys: bitininkauja visa K. Sadausko šeima

Metiniame ūkininkų renginyje nominacija „Už kūrybingą bitininkystės puoselėjimą“ atiteko Veisiejų seniūnijos ūkininkui Kęstučiui Sadauskui.

Tik apdovanojimo Kęstutis neatsiėmė – jį, įteiktą Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovės, Lazdijų biuro vadovės funkcijas vykdančios Jolitos Rasimavičiūtės, parvežė Veisiejų seniūnas. „Ne iš blogos valios. Su žmona buvome susiruošę vykti į šventę. Tik reikėjo dukrą iš Druskininkų parvežti. Ir atsitiko kuriozas: kelyje sprogo padanga. Kol pasikeičiau, jau buvo 19 valanda ir nenuvykome į šventę“, – pasisako. Džiaugiasi parodytu dėmesiu, dėkoja visiems: ir tiems, kas pastebėjo, įvertino, ir Lazdijų rajono savivaldybės merei Ausmai Miškinienei. „Reikia mylėti tai, ką darai. Juk bitės – unikalios, turinčios stebuklingų galių. Jei nemylėsi, tai bus katorga – ne darbas, ne hobis“, – teigia.

Bitininku tapo atsitiktinai

Bitininku Kęstutis tapo atsitiktinai. „Mirė žmonos draugė, o ji pas savo mamą laikė tris avilius bičių. Moteris jau garbaus amžiaus, tad pasiūlė man tas bites. Jai iškart pasakiau, kad bijau bičių ir man jų nereikia. Bet pagailo moters. Aš nepratęs atsisakyti padėti žmonėms. Draugą bitininką turėjau, galvoju, pabandysiu. Tas draugas bitininkas ir parodė, kaip ką daryti ir užkabino stipriai bitelės mane“, – prisimena pradžią dabar jau prityręs bitininkas.

Per dešimtmetį vyrui pavyko daug nuveikti: šiandien Sadauskų bityne Kęstučio 66 bičių šeimos, žmonos – 40. Paklaustas, kodėl taip pasidalinę bityną, paaiškina, kad taip paprasčiau. O dirbančiųjų bityne dar daugiau. „Visa šeimyna bitininkaujame. Ir aš, ir žmona Onutė, ir dukra Aistė. Dukra jau treti metai, kaip rimtai bitininkauja. Pabandė, patiko, net turi minčių kurti savo bityną. Trečio kurso studentė, bet visas vasaras leidžia bityne, pavasarį savaitgaliais bityne darbuojasi. Nors pirmas pasisveikinimas su bitėmis nebuvo itin malonus: suko medų ir sugėlė rankas. Maniau, jau baigėsi jos domėjimasis bitėmis, bet praėjo tas nekoks įspūdis ir dabar viskas gerai. Kita dukra Erika – vyresnėlė, labiau vadyba užsiima“, – dėsto bitininkas.

Net kai jis buvo patyręs traumą, šeimos moterys viską pačios puikiausiai susitvarkiusios, Kęstučiui tereikėjo pavadovauti. Tiesiai sako, kad tokį bityną jam vienam apžiūrėti būtų labai sunku. Sadauskų bitynas išdėliotas po visą rajoną aštuoniuose skyriuose.

Nesiilsi bitininkas ir dabar, darbo yra: ruošiasi pavasariui. Ruošia korius, rėmelius. „Laiko lieka daugiau nei vasarą, bet yra ką veikti. Beveik viską pats darau. Dukra atostogų metu dar padeda, tada darbus pasidalijame“, – teigia.

Urmu medaus neparduoda, gaila savo darbo

„Labai brangsta inventorius, o medaus kainos nėra taip jau labai džiuginančios“, – pastebi. Kiek prisimena nuo bitininkavimo pradžios, medaus kilogramas siekė 5 eurus, o inventorius ženkliai pabrango. „Pats toks einamiausias dalykas – rėmeliai: 40 centų vienas rėmelis kainavo, dabar – 85 centus. Dvigubai pabrango“, – tiesiai sako. Kita vertus, žmonės, kurie nuolat perka jo medų, vertina, nesinori kelti kainos.

Šiųmetį derlių vertina kaip vidutinį: nei geras, nei blogas. „Daugiausia mūsų avilių stovi miške, atokiau nuo dirbamų laukų, kad medus būtų kuo natūralesnis. Iki vasaros vidurio medaus buvo tikrai nemažai, bet rudeninio medaus, nuo liepos pabaigos, buvo mažai“, – dėsto situaciją.

Urmu medaus neparduoda, gaila savo darbo, tačiau labai džiaugiasi, kad visą medų pavyksta realizuoti: žmonės išperka. Tai ir vyresniosios dukros Erikos nuopelnas, kurios vadyba pasiteisina. „Ji per daug prie bičių nelenda, bet reikalui esant gali padėti, išmano, kas reikia, gali padaryti“, – džiaugiasi tėtis.

Turi ir kitų bičių produktų: žiedadulkių, duonelės, bičių pikio. Tik iš vaško ką nors gaminti kol kas laiko nelieka. Tačiau stengiasi kažką įdomiau padaryti ir pasiūlyti savo ištikimiems klientams: daro mišinėlius iš medaus ir uogų. „Stengiamės ir patį medų pateikti įdomiau, originaliau. Įmantresnių būdų ieškome. Stiklainiukus įdomesnius naudojame. Pakuojame kaip suvenyrus. Kad būtų prekinė išvaizda, kad patrauktų akį. Juk sakoma, kad pirmiausia valgoma akimis“, – žino.

Bičių niekad nepažinsi, bet stengtis verta

Bitininkavimas Kęstučiui – puikus atsipalaidavimo būdas. „Tačiau reikia labai domėtis bitėmis. Žmona net juokiasi iš manęs, kad kiekvienais metais vis kitaip kažką darau. O aš žiūriu, eksperimentuoju. Kaip vienas bitininkas man yra sakęs, bitės toks sutvėrimas, kurio niekada nepažinsi“, – sako Kęstutis.

Naujovių yra, tenka ir į kursus, ir į seminarus važiuoti, bet tai jam ir patinka, ir įdomu. „Buvo tokie kursai „Dangaus medicina“ apie bičių produktus. Kai sužinai, ką gali pagydyti bičių produktai, supranti, koks stebuklingas padaras – bitės“, – džiaugiasi savo mylimomis dūzgiančiomis augintinėmis šeimininkas.

Siekis: dvigubai didinti bityną

Bitynas neabejotinai plėsis, paramomis, siūlomomis bitininkams, naudojasi. Kadangi dar ir žemę dirba, ūkininkauja, tai visas procesas supaprastėjęs. Kol žmona su dukra suka medų, jis pats sėda į traktoriuką ir skuba į laukus: augina grūdines kultūras.

„Dabar parašėme projektą medaus sukimo linijai įsigyti. Jei realizuosis mūsų noras, tada žadame bityną plėsti iki 200 bičių šeimų. Toks būtų mūsų siekis“, – prasitaria bitininkas. Paaiškina: „Kai reikia atakiuoti, gerai, kai trise dirbame, bet ir tai užtrunka, o panaudojant medaus sukimo liniją procesas pagreitėtų keletą kartų. Tad ir pats produktas pigtų, nes laiko sąnaudos mažesnės, ir daug greičiau, tuomet gali ir ženkliai daugiau bičių šeimų turėti.“

Plėstis galimybių turi, nes bitininkas pats augina ir bičių motinėles, nors pripažįsta, kad tai ganėtinai sudėtinga. Jeigu pirkti reiktų, dabar vienos motinėlės kaina siekia 17 eurų.

Žvejyboje vyrą lenkia žmona

„Vienas lauke – ne karys, o kai visa šeimyna dirba, susiplanuoji laiką ir viską pavyksta padaryti laiku“, – patikina K. Sadauskas.

Laiko lieka ir medžioklei, ir žvejybai. Medžioja su Leipalingio ir Veisiejų medžiotojų būreliais, daugiau su pastaruoju. Giria būrelio vyrus: draugiškas kolektyvas. Kęstučiui pavykę girių karalių briedį sumedžioti, o štai žvejyboje jį žmona aplenkia. „Žmona – užkietėjusi žvejė. Man neįdomu su ja žvejoti, nes ji visada daugiau pagauna. Jos trofėjus – 8 kilogramų 200 gramų  lydeka“, – papasakoja.

Kęstutis mėgsta virtuvėje suktis: jo firminė žvėrienos sriuba – pagal turkų tradicijas ir receptūrą, bet su paties Kęstučio improvizacijomis, kol išgauna produktą pagal savo skonį. Ir lydeką farširuoti jam, kaip pats sako, jokių problemų.

Žmona dar ir grybauja, prirenka tiek, kad visa šeimyna puola padėti sutvarkyti grybus, kitaip jau neišeina. „Bendromis jėgomis sutvarkome“, – patikina. Labiausiai visi mėgsta voveraites. Bando vyras prikalbinti žmoną dalyvauti grybavimo čempionate. „Man atrodo, ją sunku būtų kam nors pralenkti“, – mano.

Ar namo jie kada pareina, juk visi darbai, pomėgiai gamtoje? „Pareiname pavalgyti ir miegoti“, – kvatoja Kęstutis.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-27)