Seimo narius parodijuojantis M. Pocevičius: „Labiausiai veža kūrybinis procesas“

Beveik pusmetį socialiniuose tinkluose plačiai plinta vaizdo siužetų serija „Seimo nario vlogas“. Tai trumpos, satyrinio pobūdžio serijos, efektingai apžvelgiančios Lietuvos ir likusio pasaulio problemas. Šios idėjos autorius –  iš ežerų krašto –  Veisiejų kilęs, Vilniuje gyvenantis, 27 metų režisierius ir visuomenininkas Marius Pocevičius.
Jaunasis kūrėjas Lietuvos kino auditorijai žinomas jau nuo 2015 metų, kai pasirodė pirmasis jo režisuotas vaidybinis, nekomercinis pilnametražis filmas „Problemų Tvarkytojas“, kurį socialiniame tinkle „Youtube“ žmonės peržiūrėjo jau 350 tūkst. kartų.
– Mariau, kas tau talkina kūryboje?
– „Seimo nario vlogą“ kuriame dviese su draugu –  jis filmuoja, o aš montuoju. Prie kitų mano projektų prisijungia daugiau žmonių, bet dažniausiai jie yra mano aplinkoje esantys draugai, užsiimantys ar prijaučiantys filmų ar video kūrimui.
– Kaip kilo idėja daryti video blog‘us?
– Viskas prasidėjo su draugu važiuojant namo ir kalbant apie savaitgalio planus. Pagalvojom, kad savaitgalį reiktų ką nors nufilmuoti, nes nelabai yra ką veikti. Buvo laikotarpis prieš Seimo rinkimus, o ir, kaip tyčia, turėjau neįgyvendintą scenarijų politine tema. Kadangi tuo metu ta tema buvo ant bangos, nufilmavome vaizdo siužetą „Kandidatas 2016“. Nieko nesitikėjome, tačiau įkėlus į internetą, likome maloniai nustebinti –  jis kaipmat tapo virusiniu ir greitai išplito internete.
– Kaip patekai į televiziją?
– Palankių aplinkybių dėka tapau „Dviračio šou“ kūrybinės komandos dalimi. Prisijungęs prie kolektyvo ir montuodamas laidą, pradėjau domėtis politinėmis aktualijomis. Siužeto „Kandidatas 2016“ personažo charakteristika man labai patiko, todėl ją stengiausi išlaikyti. Po to viskas vis formavosi ir galiausiai gimė „Seimo nario vlogo“ formatas.
„Dviračio šou“ prodiuseris, pamatęs mano kūrybą, pasiūlė įtraukti siužetus į laidą, tai taip ir atsirado galimybė pasirodyti televizijoje. Keista, kai vienoje iš mėgstamiausių vaikystės laidų dabar tenka pasirodyti ir pačiam. Sukurti vieną tokį vlogą užima daug laiko, tačiau procesas tikrai motyvuoja.
– Kas dar motyvuoja?
– Smagu, kai kažkam patinka mano kūryba. Malonu sulaukti gražaus žodžio, pagyrimo ar kai kūryba iššaukia diskusiją. Visa tai motyvuoja ir įkvepia nesustoti. Kuri žmonėms, kurie tave seka, kuriems įdomu, tad be grįžtamojo ryšio nebūtų prasmės tuo užsiimti.
Labiausiai užveda pats kūrybinis procesas. Jame mėgstu netikėtumo faktorių. Pavyzdžiui, kai važiavome filmuoti serijos apie Nepriklausomybės aktą, prie Prezidentūros netikėtai sutikome ir pakalbinome Liudą Mažylį. Tie netikėtumai suteikia stimulą judėti toliau. Mano tikslas nėra populiarumas, tiesiog noriu užsiimti mėgstama veikla.
– Kaip pasirenki kalbėjimo temą?
– Pasirinkau tokį formatą, kuriame per trumpą laiką pateikiama daug informacijos, nes šių dienų pasaulyje, viskas taip ir vyksta. Turi vos kelias sekundes, kad sudomintum žiūrovą, jei užkabinsi –  peržiūrės turinį, jei ne –  būsi „praskrolintas“. Vienas vlogas trunka 3– 4 minutes, tačiau pasakoma daug teksto, taip pat yra ikonėlės, kurios pasakoja atskirą istoriją. Manau, žmonėms toks formatas priimtinas, nors ir tai su laiku atsibos.
Pats personažas gali sau leisti neištarti priebalsių, kalbėti neaiškiai ar „primesti“ populistinę nuomonę, tačiau tai yra šaržuotas požiūris į mūsų padangėje kartais išlendančius politikėlius. Temas renkuosi laisvai–  kalbu apie tai, kas man aktualu arba skaudu. Stebiu visuomenę ir taikau į jos labiausiai aptariamas temas. Kartais renkuosi, kas yra „ant bangos“. Tačiau scenarijus turi gimti galvoje, turi užgimti personažo požiūris į vieną ar kitą temą.
– Esi lankęs teatrą?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau informacinių technologijų studijas. Prieš stojant galvojau, jog eisiu vaidinti į akademinį teatrą tame universitete, kuriame studijuosiu. Taigi, nuėjau į VGTU teatrą–  studiją „Palėpė“, kuriame dirba režisierius Olegas Kesminas.
Intensyviai teatro veikloje dalyvavau penkerius metus. Vis dar jam priklausau, tačiau naujų vaidmenų nebekuriu, nes negaliu skirti pakankamai laiko, o kažką darant norisi atiduoti save šimtu procentų. Tačiau dar turiu idėjų, kurias šiame teatre su laiku norėčiau įgyvendinti.
– Ką planuoji ateityje?
– Kalbant apie „Seimo nario vlogą“, manau, kad dar kurį laiką jį tęsiu, galbūt jis užgims kitu formatu arba keisis, tačiau egzistuos. Kalbant apie didesnius planus, šią vasarą vyks mano antrojo pilno metro filmo gamyba. Jau greitai pradėsime apie jį kalbėti plačiau. Tai, kaip ir „Problemų Tvarkytojas“, man bus tikras iššūkis, nes filmo biudžetas –  minimalus, bet scenarijus ir užmojai –  kur kas didesni nei pirmojo filmo. Tačiau pozityviai žiūriu į tai, nes turiu didelį norą.
– Prisimink, kaip internete plito „Seimo nario vlogas“. Ar teko girdėti atgarsių iš politikų?
– Filmuką „Kandidatas 2016“ rodė per LRT žinias, vėliau, vykstant Seimo rinkimų debatams, girdėjau, jog per vieną laidą buvo pacituoti mano žodžiai. Taip pat ištrauka panaudota buvo ir „Kakadu“ laidoje. Esu matęs Aušros Maldeikienės „like“ paspaudimą ties vienu iš vlogų. Kartais draugauti facebook’e pasisiūlo kokias nors valstybines pareigas užimantys žmonės, bet kažkokių atgarsių būtent iš politikų tiesiogiai nesu sulaukęs.
Labai išplito serijos apie futbolą ir mokytojus. Nesitikėjau, jog serija apie futbolą pasieks daug žmonių, nes įsivaizdavau, kad tai aktualu tik futbolą žaidžiantiems ar kitaip su juo susiduriantiems žmonėms, tačiau susidomėjimas buvo daug didesnis nei tikėjausi. Seriją apie mokytojus facebook’e pasidalino daugiau kaip tūkstantis žmonių. Turbūt dėl to, jog tos pačios problemos egzistuoja ne tik viename miestelyje, bet ir visoje Lietuvoje.
– Serijos apie mokytojus pabaigoje užsiminei, jog vienam žmogui, užtaginusiam savo mokytoją, dovanosi morkų rinkinį. Kam jis atiteko?
– Tam buvau nuoširdžiai pasiruošęs. Nupirkau šviežių, gražių morkų, atsispausdinau visų pasidalinusių vardus, išsikarpiau ir burtų keliu ištraukiau savo klasiokę. Tai nutiko taip netikėtai, jog žmonės pradėjo kaltinti korupcija. Aišku, juoko formoje, bet čia puikus pavyzdys, kad nuo likimo nepabėgsi (juokiasi).
– Kodėl Vilnius gera vieta gyventi?
– Čia yra viskas, ko reikia pilietiškam žmogui: kultūra, renginiai, pasirinkimo laisvė, galimybė augti ir realizuoti save. Tai labai svarbu žmonėms, kurie savęs ieško. Čia gali išmėginti save įvairiose srityse, kol galiausiai rasi savo kelią. Esu iš nedidelio miesto –  Veisiejų, augdamas ten išmėginau daugybę veiklų. Skirtingai nuo sostinės, ten vis tiek esi apribotas veiklų ir užimtumo trūkumu, nors tikiu, kad svarbiausia, kiek pats gali duoti savo kraštui, kiek iš savęs gali susirasti mėgstamą užsiėmimą ir jį puoselėti.
Esu dėkingas Vilniaus miestui, kad padėjo man galutinai susiformuoti kaip suaugusiam žmogui ir atrasti savo siekius, tačiau didžiausia padėka visada liks Veisiejams ir visiems, kurie mane auklėjo, mokė ir subrandino tokį žmogų, koks esu dabar.
vilniuje.info

Vilniuje.info nuotr.