R. Džiaukštas: „Turime neįkainojamų, labai efektyvių produktų nuo visų ligų. Tik pamirštame naudotis“

Jau beveik dvi dešimtys metų, kai Rimantas Džiaukštas, buvęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis specialistas, bitininkauja. Dalyvauja Bitininkų draugijos veikloje, su bičiuliais bitininkais dalijasi patirtimi ir idėjomis. O savo žinias noriai perduoda anūkams – Nojui ir Arminui.

Žmonos Linos idėja

Paklaustas, kaip jis, miesto vaikas, augęs Kauno inteligentų šeimoje, sugalvojo bitininkauti, atsako vyrų dažnai vartojamu prancūzų posakiu „Cherchez la femme“ – ieškok moters. Tai – tikra tiesa. Idėja laikyti bites priklauso jo žmonai Linai, pagal išsilavinimą medikei. Tai ji užsikabino už gydomųjų bičių produktų savybių. Todėl Rimantas sako ir nupirkęs pirmuosius du avilius. Tačiau žmonos noras iki soties valgyti medaus išblėso po pirmojo rimtesnio bičių sugėlimo. O Rimantas atsisakyti naujos veiklos negalėjo. Ne dėl to, kad bitės labai patiko, o todėl, kad ambicijos neleido vos pabandžius viską mesti.

Pradžia buvo sunki. Apie bites, sako, žinojo tik tiek, kad jos neša medų ir kad jis yra skanus ir sveikas produktas. Rimanto giminėje bitininkų nebuvo. Seneliai – gėlininkai. Todėl kelius į bitininkystę skynėsi savarankiškai. Tačiau dabar džiaugiasi, kad visi šeimos nariai labai mėgsta medų ir jo produktus. Anūkei Andrėjai, kuriai vos ketveri, labiausiai patinka bičių duonelė. Tačiau ar giminėje atsiras bitininkystės tradicijų tęsėjų, Rimantas abejoja. Vieni tiesiog neturi tam laiko, turi daug profesinių įsipareigojimų. Kiti yra alergiški.   

Ūkyje – beveik pusšimtis avilių

Prieš daugelį metų, pradėdamas bitininkavimą, bandė mokytis savarankiškai iš knygų, kurių Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys bites, tikrai daug yra išleidę. Tačiau nieko ten nesuprato. Tuomet į pagalbą atėjo pirmasis jo mokytojas, dabar jau šviesios atminties lazdijietis bitininkas Antanas Bolisas. Vėliau labai pravertė ES organizuojami bitininkystės kursai. Pamena pirmą seminarą Alytuje, kuris dar labiau užvedė. Ten gavo ne tik specialių žinių, bet ir susipažino su gausiu būriu bitininkų.

Jie sužavėjo savo nuoširdumu – noru dalintis patirtimi, verslo paslaptimis. Pasak R. Džiaukšto, tai buvo puiki proga įsitikinti tikrąja žodžio „bičiulis“ reikšme. Juk kažkada spiečių niekas nepardavinėdavo – juos tiesiog dovanodavo. Ir tik geram draugui ar kaimynui.

Pradėjęs nuo dviejų avilių, Rimantas pamažu šį skaičių didino. Turėjo 5, po to – dešimt avilių. Šiuo metu jo ūkyje, kuris oficialiai vadinasi Rimanto bitynas, jau dūzgia 48 aviliai. Jie stovi Lazdijų mieste, šalia jo namų Alyvų gatvėje prie Meškakalnio, taip pat Lazdijų bei Mikyčių kaimuose.

Užtikrina – kaimynų tikrai neužpuolė ir nesugėlė. Dabar bitės jau kitokios, draugiškos. Iš 48 šeimų nėra nė vienos tokios piktos kaip pirmoji, sugėlusi žmoną... Nors jam pačiam tie bičių įkandimai – nė motais. Sako, jei kopinėdamas gauna 20–30 įgėlimų, tai net neskaičiuoja, kad jie buvo.

Bites turėti apsimoka

Kartu prisiminėme, kaip prieš keletą dešimtmečių bitynus turėjo tik vienas kitas kaimo gyventojas. Daugiau jų būdavo kolūkiuose. Ir medus buvo labai brangus, skaičiuojant tuometinio atlyginimo kainomis. Tai todėl, kad iš avilio būdavo gaunama vos 20–25 kilogramai medaus. Jis būdavo kopinėjamas tik kartą per metus, vasarai baigiantis. Pasak Rimanto, gudrus žmogus, taikydamas įvairias technikas, keisdamas bičių rases, jas greitai pakinkė nešti pelną. Šiuo metu iš gerai prižiūrimo avilio, keičiant jo dislokacijos vietą, rūpinantis, kad šalia nuolat būtų medingų augalų, jau galima gauti ir 40, ir net 100 kilogramų medaus per sezoną.

Bitės nepakenčia aplaidumo, todėl, jei pražiopsosi, kiekviena diena gali nešti ne pelną – nuostolius. Tačiau kad tai – pelningas verslas, rodo skaičiai. Vien mūsų rajone jis sako suskaičiavęs apie 2 tūkstančius bitininkų.

Bičių produktai – neįkainojami. Bet žino tik išbandžiusieji

Rimantas sako, kad verslininkas iš jo prastas. Jo ūkyje gaunamas medus, kiti bičių produktai keliauja vaikams, draugams, giminėms, kaimynams. Girdėjęs, jog kai kurie iš jo pažįstamų šį medų net į Vokietiją siunčia. Ten medus gerokai brangesnis. Kaip, beje, ir kaimyninėje Lenkijoje.

Ilgiausiai šio pokalbio metu kalbamės apie bičių produktus, jų naudą, naudojimą. Nors žiedadulkių, bičių duonelės dabar galima gauti vos ne kiekvieno bitininko ūkyje, nors daug ir garsiai transliuojama apie bičių produktų naudą, kiek širdis geidžia vienu kartu Rimantas tikrai nepritaria prisivalgyti. Vaikams – kiek metų, tiek bičių duonelės grūdelių. Suaugusiesiems – 5 gramai žiedadulkių su medumi, taip geriausiai įsisavinama. Duonelė laikosi ilgiau, tačiau svarbu, kad būtų geria išdžiovinta, kitaip įsimes pelėsis. Žiedadulkes galima sumaišyti su medumi. Arba užšaldyti šaldiklyje.

Populiariausiais bičių produktas, pasak Rimanto, yra propolis, kurį mes liaudiškai vadiname pikiu. Tai – natūralios bičių gaminamos dervos, naudojimui ištirpinamos maždaug 70 proc. spirite. Tirpalas naudojamas skiedžiant jį su vandeniu, arbata. Net ir labai maži propolio kiekiai duoda maksimalų efektą. Tai – natūralus antibiotikas, kuris naikina virusus, bakterijas, grybelines ligas. Jis naudojamas gerklei skalauti, parodontozei, skrandžio opoms gydyti. Daugiausia jo išgaunama Brazilijoje, Pietų Amerikoje. Tačiau, pasak Rimanto (o jis tą faktą išskaitė mokslininkų straipsniuose), Lietuvos propolis turi žymiai daugiau naudingų savybių. Todėl ir yra geresnis. Pasauliniuose bitininkų kongresuose apie propolį daugiausia skaitoma pranešimų. Tad ar reikia dar geresnio įrodymo, kokią puikią natūralią gydymo priemonę turime po ranka?

Rimantas pasakoja sulaukiantis nemažai klausimų apie bičių produktus ir jų naudojimą. Todėl nuolat skaito, domisi, turi šiuo klausimu daug literatūros. Kas geriau – duonelė ar žiedadulkės? Tik pats žmogus gali nuspręsti, pabandyti vieną ir kitą, po to rinktis, ką naudos nuolat. Todėl  kurio nors vieno produkto žmogui sako niekuomet neperšantis. Maloniausia, kai žmonės klausia, turi daug klausimų. Klausosi tų patarimų. Ir vėliau padėkoja, nes jie tikrai padeda.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-29)