O. Juodkienė. Kaip padėti mirusiajam?

Žvarbūs vėjai ir lietūs baigia nuplėšti paskutinius medžių lapus. Žemė, nusimetusi savo spalvotą apdangalą, tapo nyki ir gūdi. Ji ruošiasi žiemos miegui. Tik kur ne kur nukritęs ir šalnų pakąstas gėlės žiedas, tarsi jaunystės atšvaistas, byloja apie praėjusias gražias dienas. Pati gamta – Dievo kūrinija – mums kalba apie gyvenimo pabaigą. Tačiau pats gražiausias Dievo kūrinys yra žmogus, turintis materialų kūną ir sielą. Visa Dievo kūrinija tarnauja žmogui, bet kartu duoti ir įsakymai, kurių privaloma laikytis, tai tarsi kelio ženklai, vedantys į prasmingą gyvenimą ir laimingą amžinybę.
Artėja didelė šventė – Vėlinės. Skubame iš toli ar arti aplankyti savo brangių artimųjų kapų, pamerkiame gėles, uždegame žvakeles, sukalbame maldas. Mintimis pasikalbame ir nugrimstame į tuos gražiausius prisiminimus, į tas laimingas dienas, kai buvome kartu, dirbome, bendravome,  džiaugėmės, mylėjom ir kūrėme planus ateičiai. Staigi ir netikėta mirtis išskyrė mus kažkuriam laikotarpiui, palikdama skausmą, tačiau  suteikdama didelę viltį, kad susitiksime visi tame dideliame mirusiųjų mieste.Ten bus nušluostyta kiekviena ašara nuo veido ir nebus daugiau mirties, nes kas buvo – praėjo.
Gėlių ir žvakelių jūroje ilsisi baigusieji žemišką kelionę kūnai. Kai vakaro sutemos apgaubia žemę ta įvairiaspalvių šviesų jūra, taip  suvirpina širdį, tarsi pats dangus susijungia su žeme. Ar paskutinį žodį taria mirtis? O kas toliau, juk siela nemirtinga, koks jos likimas? Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Mano Tėvo namuose daug buveinių, einu jums vietos paruošti”. Šie  žodžiai priverčia susimąstyti kiekvieną turtingą ir vargšą, sveiką ir ligotą, tikintį ir abejojantį Dievo buvimu.  Ir pakelti akis į Dangų.
Vėlinės, Vėlinių oktava ir visas lapkričio mėnuo – tai laikas, per kurį daug galime padėti mirusiesiems. Jeigu mylėjome, rūpinomės ir padėjome esant gyviems, nepamirškime padėti ir išėjus anapilin. Tikroji meilė yra amžina, ji tęsiasi ir po karsto.
Kaip padėti mirusiajam?
Nėra didesnės pagalbos už šv. Mišių auką. Tai dalyvavimas šv. Mišiose, atliekant išpažintį ir priimant šv. Komuniją. Visa tai paaukokime už mirusįjį. Šv. Mišių auka turi nepaprastai didelę jėgą ir galią. Tai iš visų aukų maloniausia auka dangiškajam Tėvui, nes čia aukojasi pats gyvojo Dievo Sūnus. Tai neįkainuojama dovana tiek mirusiam, tiek gyvam. Ji  gydo, suteikia stiprybės ir dvasinės jėgos grumtis su gyvenimo sunkumais.
Laimingos mirties išvakarėse šv. Augustino motina Monika prašė sūnaus vieno dalyko, kad jai mirus Augustinas melstųsi ir aukotų šv. Mišias už jos sielą.
Mirusiam taip pat galime padėti savo nuoširdžia malda, aukoti atlaidus, pasninkus, gerus darbus, kentėjimus.
Dievo gailestingumas ir mūsų gyvųjų nuolatinė pagalba padės sielai greičiau patekti į Dangų. Esame tik svečiai šioje žemėje, su kiekviena diena vis arčiau amžinųjų namų, ne rankomis statytų. Mes nežinome nei dienos, nei valandos, kada paliksime šį pasaulį. Jėzus ragina budėti ir būti pasiruošusiems.
Apmąstykime savo gyvenimo būdą, prasmę, vertybes, įpročius, santykius su Dievu ir žmonėmis. Nepasimeskime nuolatiniame skubėjime, nesibaigiančiuose darbuose ar kūno geismuose. Žmogui skirtos šešios dienos savaitėje, septinta – Dievui, jo garbinimui ir dėkojimui už viską, kas esame ir ką turime. Bažnyčios varpai kviečia kiekvieną sekmadienį atvykti į šv. Mišių auką, bet ar visi mes juos girdime...
Neteiskime vieni kitų, nes patys būsime teisiami. Neapkartinkime savo ir kitų gyvenimo apkalbomis, šmeižtais, pavydu, neapykanta ar kitais negražiais dalykais.
Kol  dar plaka širdis, grąžinkime įvairias skolas, atsiprašykime įskaudinto žmogaus, iš tyros širdies atleiskime vieni kitiems, tai ir mums bus atleista, mylėkime ir gerbkime vieni kitus, stenkimės gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė. Tada ir mirtis nebus tokia baisi. Ji pavirs į nuostabų susitikimą su dangiškuoju Tėvu, kuris laukia kiekvieno iš mūsų.
Onutė Juodkienė