Netikėtą darbą suradęs M. Bagdanavičius: „Vilniuje gerai, bet gimtinė traukia labiau“

Nusprendė klubuose nepramogauti

Mangirdas Bagdanavičius, prieš keletą metų baigęs Lazdijų M. Gustaičio gimnazijos Šeštokų skyrių, pasuko į Vilnių, kur Socialinių mokslų kolegijoje antrame kurse studijuoja kūrybos ir pramogų industrijos specialybę, surado darbą, tačiau davė sau pažadą baigęs mokslus sugrįžti į savo gimtąjį rajoną, jame kurti savo ateitį. Aktyvus jaunuolis, dalyvaujantis politiniame rajono gyvenime, sutiko atsakyti į „Lazdijų žvaigždės“ klausimus apie gyvenimo sostinėje privalumus ir trūkumus, pasidalinti mintimis apie rajono jaunimo problemas ir kodėl jaučia gimtinės trauką.            

– Mangirdai, visų pirma įdomu būtų sužinoti, ar baigęs gimnaziją tikėjaisi studijuoti Vilniuje, įsidarbinti knygynų tinkle „Vaga“? Ar sunku mokslą derinti su darbu?

– Atvirai sakant, pradžioje buvo geras jausmas dirbti ir mokytis kartu, nes taip gyventi svajojau jau devintoje klasėje. Pradėjęs studijuoti tvirtai sau pasakiau – negalvok po Vilniaus klubus lakstyt, keliausi į darbą ir mokslus, kad net noro nebus eiti į tuos klubus. Taip ir sukuosi, nes esu smalsus, noriu daug ko išmokti ir užsidirbti, kad nesėdėčiau ant tėvų sprando. O jeigu tik laisvas savaitgalis, tai susikraunu daiktus ir varau tiesiai į gimtuosius Šeštokus. Važiuodamas namo aplankau ir Alytuje gyvenančius giminaičius, močiutę Alytaus rajone.

Skaityti išmoko penkerių metų

–  Šiek tiek nustebau sužinojęs, kad dirbi knygyne, nes galvojau, kad toks darbas – ne tavo charakteriui. Tavo energija visad trykšdavo per kraštus, nelabai galėdavai nusėdėti vietoje, o dabar ramiai pardavinėji knygas...

– Ne vienas žmogus tą patį man sako, aš irgi negaliu patikėti, kad dirbu knygyne, net nesapnavau, kad taip atsitiks. Mokykloje nepatiko skaityti knygų, nors nelankydamas darželio skaityti pradėjau penkerių dėl didelio noro išmokti. Kai kažkas gyvenime nesiseka, visuomet sau primenu, ką sugebėjau padaryti stipriai norėdamas.

Bet grįžtant prie darbo knygyne, tai čia buvo jau Dievo suplanuota, kad tokį darbą suradau. Norėdamas įsidarbinti siunčiau savo gyvenimo aprašymą visur, kur tik galėjau, norėjau darbo, susijusio su pardavimais, konsultavimu, nuolatiniu bendravimu su žmonėmis.

Turėjau eiti į darbo pokalbį, bet ne į knygyną. Tačiau prieš pat pokalbį susirgau COVID-19. Kol sirgau, paskambino ir iš knygyno, bet pasakiau, kad sergu, tai žadėjo, jeigu neras kito darbuotojo, susisiekti su manimi po savaitės. Galvojau, kad net nepaskambins, nes ten kandidatų tikrai netrūksta, bet paskambino, nuėjau į darbo pokalbį, o kitą dieną jau pradėjau dirbti.

Patinka knygyno lankytojų komplimentai  

– Ko išmokai pardavinėdamas knygas ir ar jas jau pradėjai skaityti?

–  Dirbdamas knygyne įsimylėjau iš naujo knygas ir atradau savo skaitymo pasaulį, susidomėjau psichologinėmis knygomis. Jeigu būna mano darbo diena, tai daugiausia psichologinių knygų ir  parduodu. Klientui paprašius, rekomenduoju grožines knygas, skaitytas mokyklos laikais.

Labai norėjau išmokti dirbti su kasa, man šį norą pavyko įgyvendinti.

 Taip pat ilgai svajojau apie darbą knygų mugėje „Litexpo“ – svajonė išsipildys, šiais metais ten dirbsiu.

Labiausiai mane motyvuoja bendravimas su žmonėmis. Dirbant knygyne man patinka pajusti, kaip jų nuotaikos pasikeičia bendraujant su manimi. Juk ateina rimti žmonės, pilni savų problemų, o šypsena mano veide bei švelnus balso tonas leidžia jiems atsipalaiduoti ir suprasti, kad gal ne viskas taip blogai. Esu gavęs net kelis atsiliepimus, visi teigiami ir glostantys mano širdelę. O kiek žmonės man į akis pasako komplimentų, padėkoja už mandagų bendravimą ir entuziazmą... Tai tikrai motyvuoja ir priverčia suprasti, kad einu teisingu keliu.

Sutinku, kad jaunam žmogui Vilniuje nėra sudėtinga surasti darbą. Daug kur darbdaviai net rašo, kad galima darbą derintis su studijomis. Jeigu tik turėčiau laiko, išbandyčiau daugiau darbo sričių, tačiau kol kas darbas knygyne man patinka.
 
Stengiasi kursiokus supažindinti su Lazdijų rajonu

– Esu girdėjęs, kad, baigęs mokslus, įgijęs specialybę, ketini grįžti į rajoną gyventi. Ar negaila po studijų bus palikti Vilnių, ženkliai platesnes galimybes padaryti karjerą?

– Tikrai taip – mano tikslai yra gyventi ir dirbti Lazdijų rajone, jau net turiu planų, kada ieškosiuosi sau gyvenamosios vietos čia.

Vilnius – labai įspūdingas miestas, daug galimybių, ypač mano studijų krypčiai, juk galėčiau prodiusuoti kokią nors laidą ar dirbti komunikacijos specialistu. Bet manęs tai nevilioja, nors tikrai smagi patirtis būtų.

Lazdijų rajonas turi įspūdingą gamtą, kurioje gera būti – išsivalyti galvą nuo kasdieninių problemų, nuo liūdnesnių minčių, kurios kartais graužia iš vidaus. Čia nepateksi į automobilių kamščius, gali greitai pasiekti tašką, kurį nori. Gera tai jausti, juk viskas pasiekiama, arti. Rajonas turi labai daug gerų dalykų, tik liūdna, jog ne kiekvienas sugebame tai vertinti. Gal kuo daugiau turime, tuo daugiau norime?

Mano kursiokai nuo pat pirmo kurso daug girdėjo apie mūsų rajoną, nes tiek daug kalbu apie jį. Jau ne iš vieno girdėjau pageidavimą, kad diplomų įteikimo šventę darytume Lazdijų rajone. Kelis kursiokus pasikviečiau aplankyti savo gimtąjį kraštą, susipažinti su juo gyvai, ne tik iš mano pasakojimų. Girdėjau tik teigiamus atsiliepimus ne vien apie nuostabią gamtą, bet ir apie mūsų gyventojus. Minėjo, kad mes per daug neapsikrauname ir esame labai paprasti ir nuoširdūs.

Vasarą susipažino su savivaldybės darbu

–  Praeitą vasarą keletą mėnesių dirbai savivaldybėje, vėliau joje atlikai praktiką komunikacijos, viešųjų ryšių srityje. Kokius įspūdžius patyrei, ką sužinojai, išmokai, o gal ruošiesi sau vietą sugrįžimui po studijų?

– Taip, teko padirbėti savivaldybėje. Vasarą buvo smagu gilintis ir suprasti, kaip organizuojami ir palaikomi savivaldybės viešieji ryšiai su visuomene, pamatyti tokį procesą iš arčiau. Aišku, darbas įtemptas, reikalaujantis daug kantrybės, energijos, bet ir įdomus. Štai gavęs užduotį nufotografuoti Lazdijų Gėlyno gatvėje vykstantį remontą, greitai sugebėjau rasti bendrą kalbą su darbuotojais. Darbo vietos savivaldybėje tikrai sau neruošiu, tačiau jeigu po studijų atsirastų galimybė dirbti komunikacijos skyriuje, mielai galimybe pasinaudočiau. Kaip bus ateityje – pažiūrėsime.

 Baigęs studijas visų pirma sieksiu susirasti sau gyvenamąją vietą, kurioje jausčiausi kaip namuose.

O ir šiaip turiu labai didelį užsidegimą dirbti žmonėms, jiems padėti ir spręsti iškilusias problemas. Turiu sumanymų, kaip galėčiau tai padaryti. Mano sritis yra komunikacija, viešieji ryšiai, tai susirasti darbą rajone neturėtų būti labai sunku. Bet jeigu nepavyktų, ieškočiausi darbo pas kaimynus Alytaus, Marijampolės rajonuose. Manau, kad baigus studijas man pavyks įgyvendinti savo norus. O jau bedirbdamas planuoju tęsti mokslus toliau nuotoliniu būdu.

Žaliam jaunimui kviečia padėti pritapti

–  Ką galėtum pasakyti apie rajono jaunimą, jo problemas, sunkumus?

– Mūsų rajone yra labai drąsių jaunuolių, kurie įkūrė Lazdijų krepšinio komandą, vykdo kitas veiklas, savo iniciatyvomis garsindami rajoną šalyje. Didžiuojuosi jų drąsa, nes tai puikus pavyzdys, kaip reikia veikti ir įgyvendinti savo svajones, nebijoti patirti nesėkmių, klysti ir vėl imtis siekti užsibrėžtų tikslų.  

Iš tiesų tai jaunam žmogui rajone sunku surasti savo vietą ir norimą darbą. Darbdaviai labiau teikia pirmenybę vyresniems žmonėms arba turintiems daugiau patirties. Nevertėtų tokio pasenusio požiūrio laikytis, nes ką tik baigusiems mokslus žaliems jaunimo atstovams reikia suteikti galimybę išmokti, įgauti darbo įgūdžių, jie tik dirbdami gali tapti vienokios ar kitokios srities gerais specialistais. Taigi turi atsirasti tarpusavio supratimas iš abiejų pusių.

Jau pastebiu, kad yra gerų poslinkių ir šioje srityje, nes nemažai jaunimo atstovų, moksleivių noriai imasi savanorystės Lazdijų jaunimo centre, šią sritį kuruojant Almai Stučkienei. Mano įsitikinimu, ji yra nuostabi kuratorė, moka užmegzti ryšį su jaunimu, sudominti įvairia veikla. Manau, savanorystė yra kelias jaunimui, moksleiviams surasti norimą, mylimą veiklą, užsikabinti už jos ir galbūt vėliau mokytis to, įstoti studijuoti ir įgyti norimą profesiją.

– Ačiū už pokalbį.

Kęstas Sukackas, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-02-21)