Neįprastas verslas: liofilizuoja savas gėrybes, teikia tokią paslaugą ir kitiems

Sandra Zablackienė iš Akmenių kaimo, Kučiūnų seniūnijos, ėmėsi verslo: jau treti metai liofilizuoja savo sodo, daržo gėrybes, teikia liofilizavimo paslaugą visiems norintiesiems. „Norėjosi daryti tai, kas patinka, o ir turėtų tęstinumą, ir su ūkiu būtų susiję, ir pragyventi iš to kažkiek būtų galima. Labai myliu šitą savo veiklą. Džiaugiuosi, kad liofilizuotus produktus vis daugiau žmonių pradeda pamėgti“, – sako jauna žavi moteris.

Pasinaudoti parama padrąsino vyras

„Nusipirkome iš parduotuvės paragauti liofilizuotos produkcijos. Pagalvojome, kad gal būtų gerai pabandyti ir patiems. Pradėjome domėtis ir užsikabinome“, – prisipažįsta Sandra. Sako, minčių visokių kyla, bet kai pradedi galvoti, kaip praktiškai įgyvendinti reiktų, taip ir lieka tik pamąstymai. „Stabdo daug kas“, – teigia. Tačiau šįkart vis tik ryžosi.

Pradedančiąja Sandros jau nepavadinsi, mat klientų sulaukia ir iš didmiečių, ir iš savo krašto. „Kaip tik buvo teikiama parama „Verslas kaime“, tad nutarėme pasinaudoti. Aišku, kaip visada tos pradžios nedrąsios. Bijai, nedrąsu daryti tai, ko nežinai. Bet kažką daryti norėjosi. Viena pati gal ir nebūčiau ryžusis, bet kartu su vyru drąsiau. Vyras padrąsino. Jis ūkininkauja, tad paramomis yra pasinaudojęs ir anksčiau, patirties turi“, – sako Sandra.

Įsirengė patalpas, susipirko įrangą. S. Zablackienė tiesiai sako, kad jei ne parama, to tikrai nebūtų ėmęsi, kadangi įranga ganėtinai brangi, kainuojanti ne vieną tūkstantį. „Liofilizavimas – mano sritis. Juk reikia ir žmonai dirbti, kažkuo užsiimti, ne tik vyrui. Tačiau galiu pasakyti, kad mudu su vyru – komanda. Mes kartu viską darome“, – sako pašnekovė.

Tomas Zablackas – gerai žinomas rajono ūkininkas, puoselėja mišrų ūkį: sėja, augina galvijus – pienines karves ir mėsinius galvijus. „Su melžiamomis karvėmis situacija sunki, bet dar vis laiko. Kol kas. Nelengva, dar ir gamta baudžia ūkininkus, bet kažkaip nepasiduodame“, – žino situaciją ir žmona. Tiesa, Tomas pasuko ekologijos link: ūkininkauja ekologiškai. „Augina viską tą patį, tik ekologiškai, jokių purškimų“, – priduria.

Tiesa, prisipažįsta, kad jos verslo pradžia kaip tik buvo, kai šalyje siautė COVID-19, išgyventi teko ir karantiną. „Projektą reikia priduoti, o prekės vėlavo, neatvežė laiku, stovime, kainos šoktelėjo aukštyn, skaičiavome vienaip, išėjo kitaip. Buvo čia visokių niuansėlių, bet kažkaip išgyvenome. Reikėjo tą momentą išlaukti“, – neslepia moteris.

Ir žmonės nedrąsiai žiūrėjo į liofilizavimą, nelabai žinojo, kas tai yra, bet paskui paragavo, dovanų šventėms pirko, patiko. „Ir ta liofilizuotų produktų valgytojų bendruomenė gausėjo be didelių reklamų“, – pasidžiaugia.

Tiesa, dar ir dabar tai vis tik naujovė, dar ne visi apie tai žino. „Pas mus provincijoje gal žmonės ir ne visai dar supranta, gal ir nenori suprasti, nes tai yra brangus dalykas, bet liofilizavimas vis populiarėja ir vis daugiau atsiranda norinčiųjų liofilizuotų produktų: atveža savo produkciją – liofilizuoju. Aišku, liofilizuotais produktais labiau domimasi didmiesčiuose, neseniai jau net iš Kauno atvežė liofilizuoti didelį kiekį produkcijos, o mažuose miesteliuose žmonės sako visko turintys patys, viskas savo, bet pradeda pamėgti jau ir čia“, – kalba.

Pabando, paragauja, vaikai labai mėgsta. Liofilizuoti produktai jau skinasi kelią ir mažesniuose miesteliuose į žmonių širdis ir skrandžius. „Močiutės dėl anūkų labai stengiasi, jiems parūpina. Atveža obuoliukų, aviečių. Po truputį klientų ratas plečiasi“, – patikina. Sugrįžta jau ne kartą atvežę savo produkciją klientai, atvažiuoja ir nauji. „Šventėse, mugėse domisi. Tačiau mums reikia dar susitvarkyti galutinai visus leidimus ir paskutinius štrichus susidėlioti. Mes visai neseniai pradėjome su savo produkcija dalyvauti vietos bendruomenių susibūrimuose. Smagu, kai laukia mūsų, atvažiuojančių su produkcija. Kam patinka, tai patinka, o ir mes nenusivylėme, patenkinti“, – kalba.

Teikia liofilizavimo paslaugą ir kitiems

„Mes teikiame ir liofilizavimo paslaugą, ne tik pardavinėjame savo liofilizuotą produkciją“, – patvirtina Sandra. Kitur ženkliai brangiau nei pas Sandrą, Akmenių kaime. „Liofilizavimas: 6 eurai – kilogramas gyvo svorio“, – patvirtina ji. Kitur tokia pat paslauga kainuoja ir 7, ir 7,5, ir net 8 eurus siekia. Žmones atvilioja čia mažesnė kaina.

„Po truputį apie tokią teikiamą paslaugą vis daugiau žmonių sužino. Tai giminės papasakoja, tai draugai. Nenorėjau aš reklamuotis. Maniau, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Juk tai labai kokybiškas produktas, tad norėjau, kad patys žmonės tuo įsitikintų“, – teigia verslininkė. Prisipažįsta mąstanti gal dar ne kaip verslininkė, bet mano, kad toks kelias pasiteisins.

Liofilizuotų produktų valgytojų bendruomenė auga, nors jie nepigūs

„Viskas sava, kas užauga savame darže, sode. Braškės, kriaušės, obuoliukai, slyvos, daržovės, prieskoniniai augalai, česnakai, moliūgai, burokėliai – viskas sava, mažai ką pirkti reikia. Liofilizuoti galima viską, netgi mėsą“, – dėsto ji.

 Ir miltelius iš liofilizuotų produktų daro. „Iš burokėlių, moliūgų, tas pats ir iš česnakų: granulytes arba miltelius galima padaryti. Tai tokie pasibandymai, bet žmonėms jau pradeda patikti. Česnakai labai patogu, vienu kartu nulupai visus, sudorojai ir visada turi paruošto česnako“, – dėsto.

Sako, kad kiti ir ledus liofilizuoja, ir saldainius. „Ir mes pabandėme liofilizuoti, vaikai labai mėgsta. Iš parduotuvės pirkome saldainius – spalvotus žirnelius ir juos liofilizavome. Jie išsprogsta ir tampa tokie traškūs“, – pasakoja.

Liofilizuoti produktai – nepigūs, nes elektros sąnaudos didelės. „Tarkime, kriaušės tris paras liofilizuojasi. Prieš tai dar reikia staigiai užšaldyti šaldiklyje. Visur elektra, tad produkcijos savikaina išeina nepigi“, – paaiškina.

 Įranga – moderni, tad didelio stebėjimo nereikia. „Sudedame ir paliekame. Pati įranga automatiškai junginėja programas, kada šaldyti, kada šildyti, kada vakuumai įsijungia. Mums paprasčiau, nereikia sukti galvos“, – dėsto.

Paskui pakuoja. „Susiperkame pakuotes. Su jomis irgi buvo visokių bandymų, mat vienos tiko, kitos – ne. Reikėjo atsirinkti. Juk produktas geria drėgmę, tad reikia jį sandariai laikyti. Jei jau labai ilgam išlaikymui, vakuume reikia laikyti. Tinkamai laikomi produktai apie 20 metų gali išsilaikyti“, – aiškina. Žmogus parsivežęs produkciją turi laikyti sausoje, be tiesioginių saulės spindulių, tamsioje vietoje. Tai gal galima tiesiog dėžėje kokioje laikyti? „Galima, jeigu sausa, tamsu, tada kur nori, ten ir susidedi“, – teigia.

Paklausta, kaip jai pavyksta suspėti viską padaryti, sako, kad kol kas pavyksta, bet vis pamąsto apie plėtrą, įrangos reikės dar, nes jau ne visada pavyksta pakankamai sutalpinti: kiekiai didėja. „Žiūrėsime, kaip bus. Kažką galvosime, jeigu jau bus poreikis. Tačiau konvejerio čia nepadarysi, nes lėtas procesas“, – paaiškina.

Dažniausias klausimas: kiek liks po liofilizavimo?

Paklausta, kiekgi iš kilogramo gyvo svorio išeina liofilizuotos produkcijos, Sandra paaiškina: „Tūris – toks pats. Jeigu skiltelėmis atvešite obuoliukus, tiek pat tų skiltelių ir parsivešite, tik tiek, kad 10 kartų lengvesnis svoris bus. Liofilizavimo esmė yra tokia: iš produkto ištraukia vandenį, bet palieka visus vitaminus ir naudingas medžiagas. Kuo vandeningesnis produktas, tuo jis tampa lengvesnis.“

Nebūtinai skiltelėmis obuoliukus turi klientas atvežti, Sandra viską daro ir pati, tačiau, kaip jau nusprendžia klientas, taip jis atveža savo produkciją. „Kiti patys nori paruošti“, – teigia.

Neslepia, kad ir klientai dažniausiai klausia, kiekgi parsiveš atgal produkto, nors žino, kad atvežė liofilizuoti. „Obuoliai, kriaušės, avietės pakankamai ilgai liofilizuojasi, česnakai palyginti ne taip ilgai, o kadangi jie nelabai vandeningi, tai jų ir daugiau lieka po liofilizavimo. Iš kilogramo česnakų lieka apie 700 gramų“, – atkreipia dėmesį.

Kai liofilizuoja savo užaugintą produkciją, pati turi ir suskinti, suruošti – darbo daug. „Kai patinka darbas, tai ir padarai. Aišku, pavargsti, bet kai sau darai, tai ir patinka. Nenusivyliau ir net kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi“, – patikina Sandra.

Darbo daugiausia turi, kai prasideda uogų sezonas: braškės, avietės, paskui jau česnakai, kitos rudeninės gėrybės. „O žiemą pakuojame dovanas – savo liofilizuotus produktus“, – pastebi. Darbas ištisus metus, kartais būna ir pertraukėlių, bet stengiasi, kad darbai nenutrūktų visais metų laikais.

„Mažais žingsneliais, iš lėto, bet, tikiuosi, užtikrintai judame į priekį“, – optimistiškai nusiteikusi S. Zablackienė.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-09-20)