Muzikantas Z. Želionis: „Jei ne tas grojimas vestuvėse, tai būtų vargo vakarienė“

Kalbinu Zenių Želionį, kapelos „Veisieja“ muzikantą, už nuoširdų muzikavimą ir kapelinio žanro puoselėjimą apdovanotą Lazdijų rajono meno saviveiklininkų šventėje.

„Šis apdovanojimas – malonus, bet didelė staigmena. Anksčiau, būdavo, pasako iš anksto, o šįkart niekas nepranešė, niekas nieko nesakė, net nežinojau“, – buvo gerokai nustebęs Z. Želionis.

Neišmoko groti tik vieninteliu muzikos instrumentu – smuiku

Visas jo gyvenimas – miškuose ir su muzika.

Muzikuoja Z. Želionis nuo mažų dienų. Muzikinius gabumus paveldėjo iš tėčio. „Iš tėčio, aišku, pagrindas. Dar vyresni pusbroliai buvo labai geri akordeonistai. Ir su dūdelėmis grojo. Matyt, koks muzikos genas giminėje yra“, – svarsto muzikantas.

Dar į mokyklą neinantį mažąjį Zeniuką tėtis pasiimdavo į vestuves būgnais mušti: jam, vaikui, tai buvo didžiausias džiaugsmas. „Muzikuoju nuo mažų dienų. Su tėčiu ir broliu eidavome groti vestuvėse. O „Veisiejos“ kapeloje 25 metus groju“, – sako pašnekovas.

Pirmas jo instrumentas, kuriuo išmoko groti, buvo bosinė gitara. „Būdami mokiniai Lazdijų vidurinėje mokykloje sukūrėme ansamblį ir labai jau entuziastingai grojome, net pirštai ištinę būdavo nuo stygų. Daug repetuodavome. Visi tokie fanatikai buvome. Toks amžius. Prieš mergaites pasirodyti norėjome, kad štai kokie mes – muzikantai“, – prisimena.
Ansamblio pavadinimas buvo sudėtas iš pirmų jaunųjų muzikantų pavardžių raidžių, toks, kad ir liežuvį gali nusilaužti. O muzikavo tuomet, kiek atsimena, Selelionis, Žilionis, Žukauskas, Gavutis, Endrijaitis. „Labai daug pramokau grodamas ansamblyje. Šis ansamblis labai įstrigo atmintin“, – pastebi.

Išmoko groti septynstyge, paprasta gitara, akordeonu. „Akordeonu iš pradžių pasimokiau tik kokį maršiuką pagroti, pasitinkant vestuvių svečius, jei brolis negalėdavo, o paskui kai pradėjau muzikuoti kapeloje, tai vadovė man akordeoną įsūdė. Taip grojau ir, kaip sakoma, įsigrojau“, – pasakoja.

Zeniui nebuvo problemų išmokti groti įvairiais instrumentais, jam lengvai pasiduodavo bet koks į rankas pakliuvęs. Dar ir elektriniais vargonais gerai groti išmoko, mat labai panašu kaip akordeonu groti, tik truputį kitaip. Tiesa, to išmoko jau vėliau. „Daug instrumentų turėjau rankose per gyvenimą“, – pripažįsta pats jau dabar prityręs muzikantas. Ne tik turėjo, bet ir grojo, dar ir kaip gerai grojo, kad šokėjų kojos pačios kilnojosi.

Tik štai vienintelis instrumentas, kuriuo neišmoko groti, tai smuikas. O išmokti tikrai galėjo, mat jo tėtis buvo patyręs smuikininkas. „Būtų ir mane išmokęs, nes jis labai gerai grojo, labai. Buvo noras ir man smuikuoti, bandžiau, bet sunku buvo, kantrybės man pritrūko ir nusprendžiau, kad aš geriau gitara, akordeonu grosiu“, – prisipažįsta muzikantas. Dabar beveik gailisi, kad tuomet pritrūko kantrybės. „Trūksta dabar smuikininkų“, – pripažįsta.

Specialus leidimas ir uždirbti pinigai

Mokyklos ansamblio nariai, tarp kurių buvęs ir Zenius, grodavo mokykloje šokiuose ir net kultūros namuose, kas tais laikais buvo sunkiai įmanoma ir net nelabai įsivaizduojama. „Tais laikais į kultūros namus mokinių niekas neleisdavo. Su direktorės žinia ir leidimu mes ten grodavome. Tada dar lyg kultūros namų direktorius buvo Mikutavičius. Prašė, kad leistų mus, mokinius, groti kultūros namuose. Ir grodavome tiek, kiek reikdavo“, – prisimena.

Po mokyklos baigimo įkūrė kitą ansamblį „Trys lašai“. „Aš, mano brolis ir Žukausko Vladas grojo“, – vardija. Šis ansamblis buvo labai populiarus, grojo daugybėje vestuvių. Gerai žinomas poetas Jonas Endrijaitis taip pat grojo porą metų šiame ansamblyje. Kiek vestuvių grojęs, nė pats nežino, niekad neskaičiavęs, tačiau užrašų knygutę turėjęs, kurioje kai ką pasižymėdavo. „Joje buvau surašęs, kiek mes uždirbdavome. Kai pažiūrėjau, už galvos susiėmiau: kur tie mano pinigai? Nes, atrodo, uždirbta nemažai, o pinigų kaip ir nėra, išleisti“, – pajuokauja šiandien tuometinis populiarus vestuvių muzikantas.

O vestuvių būta daug. „Dvejose vestuvėse sugebėdavome per savaitę sugroti“, – pastebi.

Kai buvo jauni, tai ir energijos, ir polėkio netrūko, o ir tos pačios dainos neatsibosdavo. „Dabar jau nė pagalvoti nenoriu. 10 000 eurų duotų, nenorėčiau groti, o ir primiršęs, dabar ir dainos kitos“, – sako.

Ir nors pareigos buvo solidžios – urėdas, tačiau sako nekreipęs dėmesio į tai ir grojęs vestuvėse, mat tai buvo nemenka finansinė paspirtis, kadangi vienas šeimoje dirbęs. „Jei ne tas grojimas, tai vargo vakarienė būtų buvusi“, – neslepia.

Kai jau baigė groti vestuvėse, sukūrė dar vieną ansamblį, kurio pavadinimas buvęs „Du lašai“. „Su tokia moteriškaite dar grodavome. Bet jau grodavome tik kultūros renginiuose, jei paprašydavo geri pažįstami, kokioje nedidelėje jubiliejaus šventėje ar gimtadienyje vieno vakaro“, – pasisako.

Muzikuojantis miškininkas: nuo girininko iki urėdo

„Iš pradžių Leipalingio girininkijoje buvau girininku, paskui 1982 metais Veisiejuose pradėjau dirbti inžinieriumi, urėdo pavaduotoju, paskui urėdu, – susako. – Teko viskuo pabūti. Nuo girininko iki urėdo.“

 Dabar kokie 8 metai, kaip išėjęs užtarnauto poilsio, tad jo pagrindinis užsiėmimas ir rūpestis – ne miškai, o muzika. „Man dabar tik repeticijos. Pasikalbu su žmonėmis, pagroju, pakoncertuojame. Norisi išeiti kur, kaip sakoma, į žmones. Kapela mane traukia, net laukiu repeticijų, o ir iš namų išeiti proga, ne tik prie televizoriaus sėdėti“, – sako jis pridurdamas, kad žmona iškeliavo amžinybėn, tad dabar vienas gyvenantis.

Pastebi, kad žmonių, norinčių groti kapelose, vis mažėja. Pasvarsto, kad kapeloms, ko gero, gresia išnykimas. „Išmirs mūsų karta ir nebus kam kapelose groti. Jaunimas ne itin dega noru muzikuoti kapelose“, – vis pagalvoja muzikantas.

Gyvena Kalvelių kaime – Veisiejai ranka paduodami. Į repeticijas arti, o ir pasivaikščioti šiose gražiose apylinkėse vietų daug. Dažniausiai jis traukia miško link. Sako, kartais net per prievartą einantis, kad neužsisėdėtų. Į miesto parką einant jau pasipuošti reikia, o čia vienas sau praeina savo užsibrėžtu maršrutu, pakvėpuoja grynu oru, parėjęs dar ir akordeonu, ką repeticijose mokęsis, labiau užtvirtina: pagroja, nes repeticijose visko neišmoksi taip greit.

Tik štai po žmonos mirties vargonus, kuriais anksčiau daug grojęs, jam ir patikę, padėjęs, užrakinęs ir nuo to laiko negroja. Apžiūrėjęs kada instrumentą ir pamatęs, kad net klavišai pageltę nuo stovėjimo. O akordeonu žada dar groti, kiek sveikata leis.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-17)