Lietuvis emigrantas Airijoje – apie darbą, dėl kurio buvo išvadintas didžiausiu šalies priešu

Iš Kapčiamiesčio – nedidelio miestelio Lazdijų rajone – kilęs 23-ejų Povilas Ražukas Airijoje statyti namus pradėjo neturėdamas tam jokių reikalingų žinių ir patirties, tačiau to ir nereikėjo. Airijoje stipriai trūksta darbininkų, tad priima čia praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą, bent jau taip LRT laidoje „Emigrantai“ pasakojo P. Ražukas.
Vaikinas atskleidė, kaip buvo vadinamas didžiausiu šios šalies priešu ir kaip galiausiai tapo statybininku.
„Mes, kaip dabar atsimenu, atskridom sekmadienį, tada anksti pirmadienį kėlėmės, buvo instrukcijos ten tokios darbo, ir antradienį jau į darbą važiavom“, – savo emigracijos istoriją pradėjo Povilas. Jis nieko neslėpdamas prisipažino, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.
Savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje baigęs Povilas gimtinėje jautėsi laimingas, turėjo prisigalvojęs įvairiausių planų, net ir darbo pasiūlymų jam netruko. O emigracijos idėja užsikrėtė tik norėdamas palaikyti geriausią draugą. Prieš trejus metus susiruošęs emigruoti Povilas net neįsivaizdavo, koks tas užsienis. „Nebuvau niekur iš išvykęs iš Lietuvos, nepratęs keliauti, todėl labai išsigandęs”, – sakė jis.
Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus, tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti.
„Mūsų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje“, – „Emigrantuose“ pasakojo Povilas. 2015-aisiais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis, o lietuvių darbas – sumontuoti tam reikalingus skaitiklius.
Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus.
„Kai atvykdavome į paskirtą objektą, mus sutikdavo protestuotojų minia ir rėkdavo ant mūsų, kartais net daiktus mėtydavo į galvas“, – kraupiais išgyvenimais dalinosi vaikinas. Kai baigėsi laikini projektai, galiausiai Povilas atsidūrė mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.
Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, kad dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su optimizmu. „Papuoliau pas gerus žmones, todėl net jeigu būna labai sunku – žinau, kad man už tai bus atlyginta“, – pasakojo P. Ražukas.
lrytas.lt