Kaip keitės fejerverkai nuo senovės Kinijoje iki šių dienų?

Naujųjų metų išvakarėse fejerverkų gamintojai visame pasaulyje pagaliau galės atsipūsti po didžiausių metų darbų. Tačiau ši diena jau stebėtinai ilgai yra svarbiausia fejerverkų diena, nors patys fejerverkai bėgant metams ir gerokai pasikeitė.

Fejerverkai, kaip visi žino, buvo išrasti senovės Kinijoje. Tikrosios jų atsiradimo detalės nėra žinomos, tačiau greičiausiai jie buvo sukurti kaip būdas garsiais sprogimais sulaikyti piktąsias dvasias. Džiovinti bambuko stiebai, įmesti į ugnį, skleisdavo triukšmingus sprogimus, o šaunamieji milteliai, dar vienas kinų išradimas, įgrūsti į bambuką, galbūt pirmą kartą buvo panaudoti siekiant sustiprinti šį stulbinantį efektą.

XI a. Kinijoje jau buvo ginklų su šaunamaisiais milteliais, o XII a. pradžioje kinai naudojo petardas ir fejerverkus (yen huo) švęsdami Kinijos imperatoriaus vizitą. Kinų fejerverkus sudarė raketos (arba „žemės žiurkės“, nes buvo šaudomos virš žemės) ir „ratai“, spalvoti dūmų kamuoliai ir fejerverkai, pritvirtinti prie aitvarų. Visi jie kėlė didžiulį triukšmą.

Fejerverkai Europoje

Kietieji milteliai ir fejerverkai Europoje galėjo būti išrasti atsitiktinai, tačiau į Europą jie greičiausiai pateko per mongolus, kurie XIII a. viduryje iš Kinijos paplito į vakarus ir pasiekė Vidurio Europą. 1267 m. anglų vienuolis Rodžeris Bekonas (Roger Bacon) pasakojo, kad matė kažką, kas greičiausiai buvo fejerverkai, kuriuos jis palygino su žaibo blyksniu ir griaustinio griausmu.

1377 m. fejerverkai lydėjo religinį misterijos spektaklį prie Vičencos vyskupo rūmų ir netrukus buvo naudojami balandžių, simbolizuojančių Šventąją Dvasią, arba angelų, ant virvių kylančių ir nusileidžiančių iš dangaus, figūroms pridėti kibirkščių.

Iki XV a. Europoje raketos buvo naudojamos kariniais ir taikiais tikslais. Ypač Italijos ir Ispanijos miestuose fejerverkus imta naudoti lauko šventėms. Italų metalurgas Vannoccio Biringuccio aprašė Florencijoje ir Sienoje švenčių dienomis rengiamas šventes. Jų metu buvo naudojami „girandoles“, t.y. virpantys papuošti ratai su fejerverkais, kurie buvo kabinami ant virvės, ištiestos per gatvę ar aikštę.

Fejerverkai buvo naudojami ir Vokietijos žemėse. Sudėtinga spalvota knyga skirta Niurnberge vykusiam Šembarto karnavalui, kurio metu per miestą žygiavo ryškiaspalviais kostiumais apsirengę vyrai. Dažnai juose būdavo naudojamos pirotechnikos priemonės. Viename paveikslėlyje pavaizduotas vyras su pilies formos skrybėle, o iš bokštų kyla fejerverkai ir dūmai, ir, kas įdomu, kažkas panašaus į rūkstantį artišoką.

Iš dangaus krintančios žvaigždės

Tačiau didžiausias iš ankstyvųjų Europos fejerverkų neabejotinai buvo Girandola (nepainioti su Biringuccio girandolėmis), surengtas naujojo popiežiaus rinkimų proga Romos Sant’Angelo pilyje. Šią įspūdingą pilį ant Tibro upės kranto iš pradžių pastatė imperatorius Hadrianas kaip mauzoliejų savo šeimai, vėliau ji buvo paversta tvirtove, o vėliau - popiežiaus rezidencija.

Nuo XV a. pabaigos iš šio pastato buvo šaudomi fejerverkai, kurie čia rodomi iki šiol. Pirmiausia pilis buvo apšviečiama naudojant lajaus žvakes ir šviečiančias žvaigždžių bei herbų figūras, išdėstytas aplink pastato išorę. Po to pagal pistoleto signalą artojai šaudė ugnies kamuolius, kurie atrodė „kaip žvaigždės ir galiausiai sprogdavo“. Finale buvo paleista didžiulė raketų salvė. Biringuccio pasakoja, kad jos buvo:

„Raketos buvo sukonstruotos taip, kad, pajudėjusios aukštyn ilga uodega, sprogdavo ir kiekviena iš naujo iššaudavo po šešias ar aštuonias raketas.“

Tai buvo didžiulis ugnies, triukšmo ir dūmų sprogimas, kurį žiūrovai lygino su dangumi, krentančiu į žemę, arba pragaro ugnimi.

Iki XVI a. fejerverkų šventės, panašios į Girandolos, paplito Šiaurės Europoje. Pasirodymo stiliai plito ir tapo įvairesni. Dauguma šio laikotarpio fejerverkų buvo dvaro spektakliai, rengiami kunigaikščiams ir jų veiksmams pagerbti, juose dažnai buvo naudojamos sudėtingos dekoracijos, dirbtinės pilys, pabaisų figūros ir daugybė egzotiškų pirotechnikos priemonių.

1533 m. anglai šventė Anos Boleyn karūnavimą, Temzės upe plaukė baržos su „laukiniais vyrais“, turinčiais ugnies lazdas, ir „dideliu raudonu drakonu, kuris nuolat judėjo ir mėtė laukinę ugnį“. Karalienė Elžbieta I 1570 m. taip pat mėgavosi fejerverkais.

Vokietijos princai rengė imitacinius mūšius ir pirotechninius pantomimos spektaklius, kuriuose varžėsi milžiniški drakonai ir ugnimi besispjaudantys banginiai. Prancūzijos karaliai regėjo astrologinius fejerverkus, kuriuose buvo rodomi liūtai (Liūtas) ir į saulę bei žvaigždes panašūs fejerverkai. Žiūrovai žavėjosi šiais renginiais, kurių gamyba galėjo kainuoti nemažus pinigus, o fejerverkai jiems taip pat kėlė siaubą. Juk daugeliui žmonių tai buvo reta ir nauja patirtis.

Ilgalaikis spektaklis

Šiuo požiūriu pirmieji fejerverkai labai skyrėsi nuo tų, kuriais mėgaujamės šiandien. Dabar fejerverkai mums gerai pažįstami, todėl reikia didingo reginio, kad mus sužavėtų. Dėl XIX a. pirotechnikos taupymo tendencijų jau seniai nebeliko dvariškos politikos ir įmantrių dekoracijų. XX a. fejerverkai tapo paprastais spalvotų šviesų pasirodymais, atsisakant drakonų ir pilių, o vienas kritikas teigė, kad fejerverkai yra gryniausia abstraktaus meno forma.

Tačiau fejerverkai - naudojant į talpyklas supakuotus šaunamuosius miltelius sukelti daugybę sprogimų, blyksnių, kibirkščių ir garsų, taip pat didžiulis šių efektų mastas ir dramatizmas - jau daugelį šimtmečių kelia nuolatinę žiūrovų nuostabą. Kūrybiškai perkurti fejerverkai neabejotinai ir toliau mus stebins ir darys įspūdį daugelį ateinančių šimtmečių.