Jei Dievulis sveikatos duos, su gandrais norėtų pasisveikinti ir kitais metais

„Kaimynė Inga man pranešė, kad mano trobelėje Šeštokuose įsikūrė svečiai. Aš išsigandau, galvojau, kad į mano tėviškės namelį kas įsikraustė. Bet toji tuoj nuramino, kad gandrai, sukę ratus po visą sodžių, mano sodyboje stovinčiame elektros stulpe įsitaisė,  lizdą susisuko. Aš jai pasakiau, kad tegu kuriasi, o kai tik iš Kauno į Šeštokus atvažiuosiu, viską pati apžiūrėsiu“,- sako ponia Zofija Vilkinienė, visų Šeštokuose meiliai Zosele vadinama.
 „Aš vis pykau, kokį čia man tą vardą davė, o dabar jau sena, tai man ir nesvarbu. Koks yra, toks yra“,- lyg ir nusiskundžia ponia Zofija savo vardu ir toliau apie gandriukus kalbą suka. Dar labiau ji tikina apsidžiaugusi, kai sužinojo, kad gandralizdis ant jos sodyboje esančio elektros stulpo jokio pavojaus nekelia. „Mane pradėjo gąsdinti sakydami, kad sudegsiu. Galvoju, na, sudegsiu, tai sudegsiu, dar ir kitą pastogę turiu, bet tuoj Šeštokų seniūnei pasiskambinau, ši paskambino Elektros tinklų darbuotojams ir patikino, kad jokio pavojaus nėra. Na, jei jau degsiu, galvoju, tai visi kaimynai subėgs ir apgesins. O dabar, ačiū Dievui, viskas gerai - ir man toks džiaugsmas, kad mano gražuoliai, mano geruoliai pas mane gyvena“,- pasakoja  Zoselė.
 Šis namelis itin brangus jai. „35 metus laikau jį mamos garbei. Negaliu parduoti, o ir pinigų man nereikia jau. Juk čia mamos takeliai išvaikščioti, ji mus, 11 vaikų, užaugino. Myliu šituos namus. Po mamos mirties brolis norėjo išdalinti kiekvienam priklausančią dalį ir nupirkti namelį, bet mes nė vienas pinigų neėmėm ir nutarėm, kad išlaikysime tėviškę. O man prisakė čia gyventi ir prižiūrėti. Aš tuomet išėjau į pensiją ir atvažiavau į Šeštokus. Myliu savo tėviškę, net šuns būdoj rožę pasodinau“,- pasakoja Zoselė, kuri tuomet su visom savo skrybėlėm, pirštinaitėm ir aukštakulniais bateliais į Šeštokus atvyko. O ir dabar šiltuoju metų laiku gėleles, daržus Šeštokuose sodinanti, o žiemą Kaune knygas skaitanti, nes labai mėgsta skaityti, net naktimis skaito, negalinti atsispirto norui sužinoti, kas gi bus toliau. „Aš vis nepasiduodu - judu, darbuojuosi, skaitau, meldžiuosi“,- sako ji. Tad sužinojusi, kad tėviškėje gandrai įsikūrė, iš širdies apsidžiaugė - juk gandrai tik pas gerus žmones apsigyvena. Pasak jos, laimę atnešę ir net  tėviškę pakylėję. „Tuoj kaimynės pradėjo juoktis, kad dvynukus turėsiu auginti, o aš tik juokiausi ir sakiau, kad ar dvynukai, ar trynukai - auginsim, skudurynų yra, vystysim, lopšines dainuosim, visas kaimas auginsim, o jei jau nepajėgsim, tai valdžiai atiduosim“,- juokauja Zoselė.
 Ir išsirito Zoselės džiaugsmui dvynukai. Buvo norinčių užlipti ir pažiūrėti, kaip ten gandrai gyvena, bet ji neleidusi, sakiusi, kad tegul jie ten laimingai ir gražiai sau kuriasi. „Pasakysiu, kad jie man „šposų“ pridarę: apdergė  šermukšnį ir gėles išnaikino. Aš kai atvažiavau, tai galvojau, kad kalkėm kas apipylė. O toje vietoje augo darželis mano mirusio brolio garbei. Jis sėdėdavo toje vietoje ant akmenėlio ir laukdavo autobuso į Lazdijus, o prieš mirtį prašė, kad ten gėlelių pasodinčiau. Tai aš gandriukų vis atsiprašydama, juos pašnekindama prašiau, kad jie nepyktų, vėl leistų po tuo stulpu gėlelių pasodinti. O jie kleketuoja, bara mane, net šaką man ant nugaros meta, bet aš pašnekinu juos ir, rodos, jie mane supranta. Ir gėleles sodinu. Nepykstu ant jų, nėra pasaulyje tokių brangių gėlių, kad jų taip gaila būtų, o savo gandrais džiaugiuosi. Tikrai ne gaila man tų gėlių, visada galiu kitų pasodinti. Papuošiau gėlelėm  tą vietelę ir gana, o jie man dovanų plunksnelių numetė“,- tikina Zoselė ir rodo ant stalo vazoje sudėtas gandrų plunksnas. O gėlės po gandralizdžiu tikrai auga, žydi ir šermukšnis čia pat. Zoselė iš kaimyno Broniaus „gruzoviko“ ratą atvilko ir gėlių prisodino - mėšlą, šakas sutvarkė. Ir brolio be gėlių savo džiaugsmui ir brolio garbei nepalikusi, ir su gandrais susibičiuliavusi. Dar Zoselė nori pasakyti, kad žmonės labai nepyktų ir ant to žmogaus, iššaudžiusio gandrus, nes, anot jos, jis nesuprato, ką darąs, o dabar gailisi, gal net verkia. „Matyt, užėjo žmogui koks negerumas, o dabar jau po laiko gailisi, bet ką jau padarysi“,- tikina ji.
Zoselei gandrai primena vaikystę, jaunystę. Ji mena, kai ir jos pačios mergaitės, paskui panelės,  vilkėdavo baltas „bliuskutes“, juodus sijonukus lyg kokias uniformas - visai kaip gandrai. „Primena jie man vaikystę, jaunystę. Ryte vis žiūriu, ar yra mano gandriukai. Mano gražuoliai vis galvytes iškėlę tupi, o seniai kalena“,- sako Zoselė.
Džiaugiasi Zoselė ir Šeštokų seniūnijos seniūne Liana Audzevičiene. „Gera seniūnė, jei man kas neaišku, tai mudvi pasišnekučiuojame. Man kokį vyruką duoda, kad žolę apipjautų sodyboje. Vis prašau kokio jaunesnio, bet kokį duoda,  toks ir gerai“,- ir rimtai, ir juokais pasakoja Zoselė. Jai nesvetimas humoro jausmas, ji prajuokina  visas kaimynes, gerą nuotaiką nešdama. Šios už pilvų susiėmusios kvatoja. „Dabar tai draugas man suorganizavo - ir darbininkas „triperiu“ sodybą apipjovė. Dabar vėl reikės, tai gal vėl tą „triperį“ nustversiu“,- pasakoja Zoselė, trimerį „triperiu“ vadindama ir taip prajuokindama visą sodžių ir kaip mat visiems nuotaiką pataisydama. Senoliams jau sunku patiems  sodybų žolę apsipjauti, tad dažnas kreipiasi į seniūnę pagalbos. O ir pati Šeštokų seniūnijos seniūnė L. Audzevičienė pripažįsta, kad daug kas to, pasak Zoselės,  „triperio“- trimerio nori. Seniūnė išklauso, stengiasi pagelbėti, todėl ne  vienas senjoras jai dėkingas už supratimą ir pagalbą. „Ne iš gero gyvenimo žmogus prašo pagalbos. Juk duoti lengviau nei prašyti“,- sako Šeštokų seniūnijos seniūnė L. Audzevičienė tikindama, kad nežinia, kas kiekvieno iš mūsų ateityje laukia - juk nejaunėjame, o metai bėga taip greitai.
Zoselė garsėja gera širdimi. „Obuolius vaikams atiduodu. Tegu tik ima, susirenka“, - sako ji. Į bažnyčią sodžiaus vaikus vedanti, nes pati kas sekmadienį pasipuošusi į bažnyčią važiuojanti. „Kasdien trečią valandą meldžiuosi už pasaulį ir žmoniją. Ir draugėm pripirkau knygelių. Tegul ir jos kalba maldą už visus“,- sako ponia Zofija. O ir su kaimynėmis niekad nesipykstanti, kaip sakosi, jei kas, tai tiesiog nutraukianti „politinius santykius“ ir viskas. Visus ji atjaučianti, ką pamaitinanti, kam pinigėlį vieną kitą paskolinanti ar tiesiog duodanti. „Negaliu nė vieno smerkti - ar jis pijokėlis, ar jis laidokėlis. Gal jis ir už mano nuodėmes kenčia“,- sako Zoselė.
Tik štai Šv. Baltramiejui  atėjus, rugpjūčio 24-ąjai, sunerimo Zoselė. „Šitaip gražiai bendravom visa vasara, gaila, kad išskris, mane siratą gandriukai paliks. Sparnelius dabar kedena, miklinasi. Man sakė, kad gandrai naktį išskrenda, tai aš nė nematysiu, kai jie paliks lizdą, bet jeigu neatsisveikins, tai užpyksiu. Gal ir gerai, kad nematysiu, kai jie išskris, kai plasnos man sparnais -  tikrai apsiverkčiau“,- tikina Zoselė. Ir nejučia prasitaria, kad baiminasi, ar mažiuliai jau tikrai užaugo, o jeigu nepajėgs skristi, ką jai reiks su savo gandriukais daryti? Gal kokius specialistus reiks kviestis ir paims juos globoti. Sunerimusi Zoselė dairosi į lizdą. O lizdas tuščias, matyt, viskas gerai -  gandriukai užaugo.  „Palydėsiu juos su malda, kad jiems ilgoje kelionėje sektųsi, kad kitais metais mes vėl susitiktume, kad jie mane rastų, o aš juos pasitiksiu savo tėviškėje, kad tik Dievulis sveikatos duotų, o jie vėl sugrįžtų. Duok, Dieve, kad vėl susitiktume tėviškėje“,- sakė ponia Zofija Vilkinienė, palydėdama savo gandrus į tolimą kelionę.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“