Jau ketvirta šeimos karta saugo protėvių žemę

Virginija Krokininkaitė-Jarutienė iš Prygos kaimo – anglų kalbos ir dailės mokytoja Lazdijų M. Gustaičio gimnazijoje ir Lazdijų mokykloje-darželyje „Vyturėlis“, dar ji ūkininkauja.

Jos šeimos ūkis – tęsimas savo senelio, tėčio darbų, perduodamas iš kartos į kartą. „Kad proca nenueitų veltui“, – taip sakydavo Virginijos tėtis, tą gerai įsidėmėjo ir ji. Ir tai darbas, kuris jungia jų visą gražią penkių asmenų šeimą: ir vyrą Martyną – karininką, seržantą, ir tris sūnus Mykolą, Motiejų ir Aurimą, kuris į šeimą atkeliavo tik pernai, bet kuo puikiausiai pritapo. Dabar jie visi kaip 5 vienos rankos pirštai – tvirtas kumštis. Šeima – itin svarbu.

„Diedulio ąžuolą nupjovėme, kai išdžiūvo. Iš jo padirbinome baldus: vieną komplektą – į terasą mums, kitą mano sesei – į pavėsinę. Kaip aš sakau, stalas diedulio sodinto ąžuolo“, – pradeda pasakoti savo šeimos istoriją Virginija.

Ūkis – tėčio palikimas

„Ūkis – mano tėčio Jono Krokininko palikimas“, – sako Virginija. Jau dabar anapilin iškeliavusio Jono svajonė buvo atgavus Nepriklausomybę atkurti nuosavybę. „Jis buvo trečias žmogus Lietuvoje, kuris atkūrė nuosavybės teises į savo žemę“, – paaiškina dukra.

Ji jau trečios Krokininkų šeimos atstovė, gyvenanti šioje žemėje, šiuose namuose, jos vaikai – jau net ketvirtoji karta. „Pradžia buvo mano senelio Jurgio Krokininko. Kai su seserimi pasidalijo, atsiskyrė žemes, jis čia pastatė pirkią. Ji buvo paskutinė dūminė pirkia kaime. Vedė vėlai – 50 metų. Mano tėtis Jonas toliau tęsė gyvenimą šioje vietoje, restauravo ir senąją pirkią, čia ir gyveno, sulaukė 89 metų“, – kalba moteris.

Virginijos tėtis visad svajojo, kad jo darbai būtų tęsiami. „Jis visada sakydavo, kad jo proca nenueitų veltui. Jis labai norėjo, kad visa tai kažkas perimtų ir tęstų jo darbus, kad tai, ką jis sukūrė, nenueitų veltui“, – žino dukra.

Paklausta, ar lengva buvo perimti visą ūkio valdymą ir darbus jaunai šeimai, sako, kad dabar vyras vyksta į tarnybą kas ketvirta para, tai jau geriau, nes buvo metas, kai dirbo kasdien. „Tuomet turėjome ir samdomų darbuotojų“, – taip sprendė šį klausimą, mat darbai ūkyje nelaukia: juos nudirbti privalu laiku. „Tačiau nesakyčiau, kad buvo sunku, man nuo mažų dienų  darbai ūkyje buvo mieli“, – patikina.

Prisipažįsta, kad ir dabar sulaukia pasakymų iš šalies, jog jai po darbo vėl reikia dirbti savame ūkyje. V. Krokininkaitė-Jarutienė paruošusi atsakymą: „Kas atsipalaiduoja knygą skaitydami, kas žvejoja, kas eina į sporto salę, o mano užsiėmimas, mano mėgstama veikla, yra mūsų ūkis. Tai pavadinčiau net ir hobiu, kuris man suteikia ramybę, atsipalaidavimą.“

Apie ūkio naikinimą nėra nė kalbos

Vysto gyvulininkystę, savo ūkio reikmėms sėja. „Kadangi naudojamės ES paramomis, tai šiuo metu turime stabiliai išlaikyti tam tikrą gyvulių skaičių: nuo 40 iki 50 nuolat. Tokie įsipareigojimai“, – patikina ūkio šeimininkė. Augina mėsinius galvijus, turi visokių: dauguma mišrūnai, bet dabar, kaip pati sako, kai gali sau daugiau leisti, pamažu plečia grynaveislių mėsinių galvijų ūkį. „Dar tik pradžia, bet link to einame. Auginame šarolė ir simentalių veislių galvijus“, – atkreipia dėmesį.

Turi ir melžiamų karvių. „Iš pradžių pieno poreikis buvo dėl mažų vaikų, dabar karvės yra, bet pieno neduodame į pieninę. Kiek suvartojame, pasidalijame su draugais, su kaimynais, o kas lieka, atiduodame veršeliams“, – paaiškina.

„Esame pasinaudoję modernizavimo, plėtros projektais, turime įgyvendinę du projektus. Pirma parama leido įsigyti naują traktorių su visais priedais, frontaliniu krautuvu, taip pat šienapjove, antra parama – profesionalios klasės šieno preso vyniotuvą, liaudiškai vadinamą dubliu. Taip apsirūpinome modernia technika pašarams pasiruošti“, – vardija. Visus pašarus pasiruošia patys, dar yra ir tėčio kombainas. Šienauja, sėja. Iš viso dirba apie 70 hektarų: 25 hektarus paveldėjo iš tėčio, šią žiemą nupirko dar 16 hektarų kaimynystėje, likusius nuomoja.

Programa dar truks 3 metus, tad ir galimybės naikinti ūkį nėra. „Kita vertus, žemė yra, tad tėvukas kape apsivers, jei pamatys, kad apie langus svetimi traktoriai važinėja“, – tiesiai sako ūkio šeimininkė. Kaip su plėtra bus, su vyru pasikalba, didelių planų neturi, bet naikinti ūkio tikrai nežada.

Mano, kad tėčio įdirbis jų ūkyje – akivaizdus, jo įdiegtas požiūris neleidžia elgtis kitaip ir jiems. „Meilė žemei yra. Nuosavybė – tai vertybė, turtas, kuris net iš senelio, o jei giliau pasigilinsime, tai net ir iš prosenelių“, – teigia.

Krokininkų šeimos šaknys – šiose žemėse

„Kai diedukas atsiskyrė su seserimi žemes, jis išėjo šalimais, o mūsų kaimynystėje liko visos Krokininkų šaknys – dieduko tėviškė: joje liko sesė, o jis kūrė savo ūkį“, – sugrįžta į šeimos istoriją Virginija, šiandien pati su savo darnia vyrų kompanija tęsianti Krokininkų šeimos istoriją.  Moteris apgailestauja, kad paklausti jau nebėra ko, kiek iš tikrųjų kartų gyveno čia, kaimynystėje. Ta šalia esanti žemė taip pat priklauso Krokininkų giminės atstovams. „Pavardė, aišku, kita, nes pagal moterišką liniją eina: ištekėjo, rinkosi vyro pavardę“, – dėsto.

Virginija dar papasakoja itin įdomų dalyką: jos senelis Jurgis Krokininkas taip gerai sutarė su vietos dvarininku Skaržinsku, kad šis ateidavo pas Jurgį lenkiškai pasišnekėti. „Mano diedulis buvo ūkininkų vaikas, mokėjo lenkiškai ir šiek tiek vokiškai, tad pats ponas Skaržinskas ateidavo pas mano diedulį, nors nebuvo kažkokia ištaiginga ta pirkia, bet jis ateidavo pasišnekėti lenkiškai, nes tuo metu labai mažai kas bendravo lenkų kalba“, – pasakoja.

Jurgis Krokininkas niekad negėrė alkoholio, buvo Valančiaus draugijos narys. „Jeigu jam pasiūlydavo išgerti, tai degtinę išpildavo ant delno ir per plaukus sau braudavo“, – išplaukia toks prisiminimas.

Jurgis, šiek tiek praplikęs, su barzda, užraitytais ūsais, išsiskyrė iš kitų, visada net vasarą vaikščiojo su išvirkščia kailine liemene. „Kad nebūtų nei karšta, nei šalta“, – sako Virginija. Ir kriukio iš rankų nepaleido, bet ne todėl, kad paeiti negalėjęs, o kad nuo šunų atsigintų.

Šeimos istoriją tęs jaunoji karta: auga trys sūnūs

Auga trys berniukai. „Nuo pernai metų liepos mėnesio mes į savo šeimą pakvietėme berniuką iš globos namų. Jis – vyriausias iš berniukų mūsų šeimoje. Domisi ūkiu ir jau labai daug žino, supranta. O  Mykolas (11 metų) vairuoja traktorių, jis labiau linkęs į techniką, traktorių valdo puikiai, Motiejus (9 metų) taip pat moka vairuoti traktorių, tik jam sudėtinga pasiekti pedalus, dar reikia ūgtelti“, – pasakoja mama. Visi vaikai šeimoje turi lygias teises ir, žinoma, pareigas.

Priimti į savo šeimą berniuką iš globos namų buvo bendras šeimos sprendimas. „Apie tai su vyru Martynu pasikalbėdavome ir anksčiau, bet kol turėjome sunkiai sergantį tėtį, to padaryti negalėjome“, – nuoširdžiai pasakoja Virginija. Ji – Aurimo mokytoja, mokykloje-darželyje anglų kalbą dėstė. Pasiūlė pagyventi jų šeimoje per vasarą, pasižiūrėti, ar patiks, kaip jiems visiems seksis, ar ras bendrą kalbą, ryšį. „Du berniukai augo šeimoje, trečias – vyrukas: bendri interesai, bendri žaidimai. Vaikai pažinojo jį, aš irgi, vyras pritarė“, – dėsto trijų sūnų mama.

O kas būna, kai iškyla kokių kasdieniškų problemų? Sako, dirbant mokykloje visko nutinka, o ir savi vaikinukai smarkūs, tai ją nelabai kuo galima nustebinti. „Mes aiškinamės su kiekvienu pasikalbėjimu, kiekviena klaida, nekokiu poelgiu. Dar jam suprasti sunku, kad tai ne laikina ir aš – ne darbuotoja. Šiuose namuose mano pareigos – mama, nesvarbu, kad aš jo nepagimdžiau. Jis mane „jūs“ vadina, kitą kartą vardu, o būna, kad ir mama. Martyno pareigos – tėtis, aš – mama. Aš – ne budėtoja, neišeisiu, kita neateis. Aš vienintelė žinosiu, jei jis man ką nors pasipasakos, pasakys“, – pasakoja Virginija, kaip jie visko pamažu mokosi. Pasidžiaugia, kad progresuojama, atsiskleidžia ir švelnūs jausmai.

Bendri užsiėmimai šeimą vienija

Jaunėlis Motiejus su draugu avytėms padidino aptvarą, nes šios jau nuėdė žolę. „Jie patys sugalvoja ir padaro kitą sykį nė nesakę“, – prasitaria mama. Ūkyje auga ir avys, ir ožkytė. Sulaukia ir neprašytų svečių – vilkų. Kasmet žalos jie pridaro: nusitaikę buvo ir į ožką, ir į veršelius. Avis stengiasi uždaryti nakčiai. „Avys dėl grožio ir smagumo, dėl sodo nušienavimo, kitaip tariant, avys pas mus kaip žoliapjovės. Kai atsiveda mažų ėriukų, vaikams daug džiaugsmo. Tikra atrakcija“, – sako.

Vaikai eina pas gyvuliukus kartu su suaugusiaisiais, darbus pasiskirsto: padeda veršelius girdyti, pašaro paduoda, pasklaidyti šieną reikia, Virginija melžia karves, ūkis pusiau mechanizuotas, galvijai patys atsigeria. „Vaikai padeda tik vakarais, ypač jei vyras išvykęs į darbą, o ryte pamiega. Ryte mes su vyru viską pasidarome“, – teigia šeimininkė.

Vasarą galvijai pievose ganosi laisvai, rudenėjant jau atveža pašaro, kol dar neuždaryti į tvartus. „Mums svarbi gyvūnų gerovė. Ir nors ūkis ne ekologinis, tačiau laikomės ekologinio ūkininkavimo principų. Praktiškai ekologiškai ūkininkaujame. Chemiją naudojame grūdinėms kultūroms, jei jau labai laukas „apserga“, o šiaip chemijos nenaudojame visai,  trąšas „Bio“ atrado vyras, bet daugiausia mėšlą naudojame kaip trąšą“, – pasakoja.

Paklausta, ką veikia šeima laisvalaikiu, sako, kad ūkis – jų laisvalaikis. Aišku, kasmet važiuoja  prie jūros, gyvenama vietovė apsupta 9 ežerų, vos pusantro kilometro iki Dusios, yra savo miško, mėgsta ir svečiuotis. „Aš kasdien esu gamtoje. Man nieko nėra geriau, kai išeinu ryte arba vėlai vakare, kai ramu, nėra vėjo, pasėdžiu ir, atrodo, taip gerai, na, taip gerai. Sėdžiu lauke, aplink laukai, medžiai, 100 metų sodas su dar senelio Jurgio sodintomis senovinių veislių obelimis, ąžuolai, liepos jo rankomis pasodinti. Mūsų sode senovinio melioracinio griovio atkarpa dar rankomis kasta Smetonos čėsais, specialiai esame palikę, saugome, geriu kavą ir man taip džiugu, taip gera. Dažnai pagalvoju, kokia aš laiminga“, – prisipažįsta Virginija.

Į savo ūkį įsileidžia ir kitus

Apie savo ūkį Virginija šiltai pasakoja, tačiau laikosi nuostatos: turi pagirti kiti, ne pats save aukštinti, todėl niekad anksčiau ir nesipasakojo. Jei ne vaikų viešnagė, apie jos šeimos ūkį, ko gero, nebūtume ir sužinoję.

O viskas prasidėjo nuo Virginijos pajuokavimo, kai sužinojo, jog kita tema mokyklos-darželio „Vyturėlis“ vaikams – ūkis, tai ji ir pasakė, kad pas ją į ūkį reikia važiuoti. Kolegė greit pasigavo šią mintį. Juk retas kas priima vaikus savo ūkyje. „Dažnai ūkiai būna specializuoti vienoje srityje, o pas mus ir galvijai, ir melžiamos karvės, ir maži veršeliai, ir ožka, ir avys, ir ėriukai, ir dar katinai, ir šunys – įvairovė“, – pastebi šeimininkė, kad tas pedagogėms labai patiko, o priešmokyklinukams, 5–6 metų vaikams, be galo įdomu pasirodė. Vaikai spėjo įsidėmėti ir gyvulių vardus: karvė Karamelė, maža karvė Smurfė. „Vaikams kilo asociacijos su nykštukais iš pasakos“, – tarsteli. Šeimininkai labai myli savo galvijus: „Jei jau kokią bėdą turi mūsų augintinis, tai sergame kartu.“

Dabar jau žino, kad ir vyresniuosius, gimnazistus, vešis į ūkį, į pievas, link Dusios, kur prieš akis atsiveria labai gražus kraštovaizdis: pieš tą grožį, kuriame, be abejo, matysis ir keturkojai ūkio augintiniai.

„Gyvename kaimiškame rajone, bet vieni vaikai kaimo jau neturi, o jei ir turi, tai laiko tik vištas, šunis, kates, tad apsilankymas ūkyje jiems kažkas tokio nepaprasto“, – patvirtina šeimininkė.

Neslepia, kad vis tik naujienos iš ūkių šiemet liūdnos dėl susiklosčiusios situacijos žemės ūkyje, jų mažėja: „Mūsų draugai visą bandą pardavė, išvežė furgonu.“

Pasidžiaugia, kad jų ūkis pats save išlaiko. „Jei ne žemių pirkimai, kaip ir būtų gerai, bet žemė tame pačiame kaime, čia pat, vietoje – nupirkome“, – žino, kad reikalinga.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-04-26)