J. Mikutavičius: „Garbė jums, kurie likote Lazdijų krašte“

Džiugi žinia vakar vakare pasiekė Lazdijus: Vietos savivaldos dienos proga vykusiuose ir kasmet Lietuvos savivaldybių asociacijos rengiamuose Lietuvos geriausiųjų apdovanojimuose pačiu garbingiausiu asociacijos apdovanojimu –  ženklu „Auksinės krivūlės riteris“ – įvertinas Juozas Mikutavičius.

Apdovanojimui jį, ilgametį respublikinių dainų švenčių organizatorių, jų vadovą bei chorvedį, teikė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, o vienbalsiai pritarė visa LSA valdyba.

Lazdijai Juozą Mikutavičių vadina savo krašto žmogumi, nuo Lazdijų pradėjusį savo profesinę karjerą ir padėjusį pamatus aukštesnio lygmens kultūrai. Lazdijų krašto kultūros baruose jis darbavosi beveik 20 metų – iki 1980-ųjų.

 „Džiaugiuosi, kad mažas Lazdijų kraštas Lietuvoje spindi savo krašto žmonių pasiekimais, pripažinimu ir įvertinimu aukščiausiame lygmenyje“, – apie apdovanojimą sakė rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė.

Priminsime, kad kasmetinių Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimų tikslas yra pagerbti fizinius ir juridinius asmenis, nusipelniusius Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui.

Pakalbinome patį  ženklo „Auksinės krivūlės riteris“ laureatą Juozą Mikutavičių, paprašėme atsakyti į keletą klausimų iš šių ir anų laikų.

– Jūsų gyvenime matome du ryškius etapus: Lazdijų ir Vilniaus. Suprantame, kad reikšmingesnis Lietuvai yra antrasis. Už tai šiandien buvote įvertintas visų Lietuvos savivaldybių apdovanojimu. Tačiau labiau norime kalbėti apie Jūsų darbo pradžią Lazdijų rajone. Kaip tada Jums, vos 20-ties metų vaikinui, atrodė Lazdijai, kultūrinis rajono gyvenimas? Ar domino žmones tada kultūra?

– Prisimenu, kai važiavau pirmą kartą į Lazdijus ir žvalgiausi pro autobuso langą, apėmė niūri nuotaika. Buvo gruodžio mėnuo, tuoj už Seirijų plytėjo pelkė... Tačiau žmonės nenuvylė. Įsivaizduokite, kad Lazdijų rajone jų gyveno tikrai daug, gal tris kartus daugiau nei dabar, todėl ir norinčiųjų dalyvauti kultūrinėse veiklose skaičius buvo didelis, daug su jais nuveikėme bei pasiekėme.  

– Ką labiausiai, kokius žmones, renginius iš savo gyvenimo Lazdijuose prisimenate? Buvo vadinamasis sovietmetis, įsivaizduotumėme, lietuvių liaudies kultūra turėjo turėti tam tikrų apribojimų...

– Atvažiavusį dirbti mane sutiko Kultūros ir kino skyriaus direktorius Kęstutis Grubevičius ir inspektore tuomet dirbusi Nijolė Vilgockienė. Jokių labai griežtų apribojimų iš valdžios tuomet nejutau. Gavau gal keletą rekomendacijų, kokių dainų geriau nesirinkti. Tik tiek. Bet čia gal dėl to, kad patys žinojome, ko nereikia daryti, ko kalbėti. Kultūros namai buvo ir ideologinė įstaiga...

Labiausiai prisimenu Veisiejuose kasmet organizuotas dainų šventes – moksleivių ir suaugusiųjų. Ne aš vienas joms, ko gero, jaučiu nostalgiją, o ir visi tie, kam teko jose dalyvauti. Nors Veisiejai turėjo galingą statybinę organizaciją „Ančia“, parke nebuvo jokios reikalingos tokiai šventei infrastruktūros. Tačiau žmonių šventėse buvo daug. Nuo Veisiejų vidurinės iki parko estrados dalyvių kolona nusidriekdavo. Suaugusiųjų chorai buvo 7–8, vaikų – 5–6.  Kai 1967-aisiais Lazdijuose steigėme vaikų muzikos mokyklą, kuri, kas prisimena, buvo Kauno gatvės 7-uoju numeriu pažymėtame name, nebuvo jokių reikiamų sąlygų. Tačiau labai džiaugėmės ir didžiavomės  ja – ir vaikai, ir jų tėvai bei mokytojai. Daug turėjome renginių: poezijos – pavasariais, prozos – rudenį, atvykdavo daug atlikėjų su koncertinėmis programomis. Naujieji metai Lazdijų kultūros namuose būdavo sutinkami šauniai sausakimšoje salėje su gausybe rajono šeimų. Žinoma, buitis buvo skurdi, parduotuvėse – tuščia. Lazdijuose nematėme nei gražių namų, nei šaligatvių, tačiau buvome jauni ir dėl to tas laikotarpis atrodo puikus.   

– Pastaruoju metu Jus dažnai matėme rajono renginiuose – Lazdijų meno mokyklai švenčiant 50 ir 55-erių metų jubiliejus, šiemet Respublikinei dainų šventei keliaujant per Lietuvą, o Lazdijuose apsistojus švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Matėme bei girdėjome Jus šiemet ir Pasienio fiestos šventėje. Kaip vertinate rajono kultūrinį gyvenimą šiandien? Ar jis pakitęs nuo to laiko, kai palikote Lazdijus?

– Kad tapo įvairesnis – tai tikrai. Daugiau yra priemonių tam, daugiau lėšų skiriama. Tačiau kultūrinis lygis rajone vargu ar turi kur augti. Vien dėl žmonių trūkumo. Kai buvo daug gyventojų, tai ir kultūrinėse veiklose jų buvo daug: daugiau talentų, daugiau specialistų. Vaikai į muzikos mokyklą ateidavo siekti profesionalumo. Dabar tėvų dažniausiai į ją yra orientuojami dėl užimtumo. Ją baigę, renkasi tokias specialybes, kad galėtų dirbti gerai mokamą darbą. Į Muzikos akademiją, chorvedybą, šiemet buvo priimti vos 4 žmonės – daugiau norinčiųjų nebuvo. Nors reikalavimai stojantiesiems – labai minimalūs. Įsivaizduokite, kad dar po kelerių metų jūsų kultūros įstaigų darbuotojai išeis užtarnauto poilsio, o jų vietos nebus kam užimti.  

– Nuo ko, Jūsų nuomone, kultūros vieta mūsų gyvenime labiau priklauso – nuo valdžios ar nuo žmonių noro dalyvauti kultūroje?

– Pinigai bei valdžia čia vargiai ką bepagelbės. Vilniuje jau girdžiu minčių, kad ir į kultūros įstaigas regionuose specialistus reikia pritraukti tokiu pačiu principu kaip medikus... Dar visai neseniai įsivaizdavau, kad Lazdijams, Varėnai galėtų pagelbėti Alytus, kuris yra regiono centras, turi turėti daugiau specialistų. Bet neseniai išgirdau, kad į Alytų dirbti važinėja chorvedė iš Varėnos...

Jei šiuo metu būtų mano valia ir galia, galvočiau, kad nuo vaikų reikia pradėti. Pačios aukštosios mokyklos turi atvažiuoti į mokyklas, pasakoti apie galimybes mokytis ir dirbti, atsivežti gražių choro pavyzdžių. Dabar aukštosioms mokykloms labiau rūpi, kaip ekonomiškiau, o ne platesnio profilio specialistus ruošti. Jei norime žmonių regionuose, tai ne tik darbo vietų, bet ir atitinkamo lygio kultūra turi ten būti.

Garbė jums, kurie likote Lazdijų krašte ir pasiekėte, kad jis suklestėtų. Nuo mano darbo pradžios Lazdijai pirmyn nuėjo dideliais žingsniais ir labai toli. Dar kartą pasikartosiu – čia trūksta tik žmonių. Net neįsivaizduoju, ar esant dabartinėms sąlygoms čia būtų galima sukurti bent kokį rimtesnį verslą.

– Kaip vertinate šiandien Jums įteiktą apdovanojimą? Ar Jums reikšminga, kad Jūsų nuopelnus respublikinėms dainų šventėms bei choriniam menui įvertino būtent savivaldybės?

– Sunkiai įsivaizduoju ir dar netikiu. Manau, kad Savivaldybių asociacijoje atsirado žmonių, kurie prisiminė, kaip tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo pradėjome rengti respublikines dainų šventes, kai reikėjo kažkaip padaryti, išgyventi ir išlaviruoti. Nors dar nebuvo jokių reikalingų įstatymų ir kitų dokumentų, kad galėtume organizuoti dalyvių maitinimą, apgyvendinimą, vežiojimą. 1990 metais į Dainų šventę surinkome 20 tūkst. dalyvių, 1994-aisiais – jau 25 tūkstančius... Prisimenu, kiek dirbome prie tautinio kostiumo rekonstrukcijos, kaip ieškojome pavyzdžių regionų muziejuose, įvairaus lygmens archyvuose. 2003-aisiais, tuometinei kultūros ministrei Romai Žakaitienei daug padedant, „Forum Palace“ pristatėme pirmąją 100 vienetų rankomis austų tautinių rūbų kolekciją. Nuo to laiko prasidėjo tautinio kostiumo atgimimo era. Pasiekėme, kad, Kultūros ministerijai finansiškai padedant, juos įsigytų visų savivaldybių kultūros centrai. Didelis Lietuvos pasiekimas, kad UNESCO Pasaulio paveldo sąrašuose 2008 metais kartu su kitomis Baltijos valstybėmis Lietuvos dainų šventės įrašytos į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

– Norisi užduoti klausimą ir nuo Lazdijų krašto jaunimo, kuris Jūsų darbo Lazdijuose neprisimena, tačiau gerai žino Jūsų sūnų Marijoną. Savo interviu jis ne kartą yra sakęs, kad turi būti dėkingas Jums už tai, kad reikalavote mokytis muzikos. Ar esate patenkintas sūnaus pasirinkimu būti atlikėju, o ne žurnalistu? Ar patinka tai, ką jis šiuo metu gyvenime veikia?

– Manau, kad nieko per prievartą nebūna. Pamenu, kai pirmą kartą su juo atėjome į muzikos mokyklą Lazdijuose, jis paklausė: „Kam tu čia mane atvedei?“ Bet mokėsi. Vėliau, kai persikėlėme į Vilnių, jis mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, bet po ketvirtos klasės pareiškė, kad nori lankyti „Žalgirio“ futbolo mokyklą, kurioje treniruotės vykdavo 2 kartus per savaitę. Futbolas nugalėjo ir muziką kuriam laikui jis paliko. Sekėsi lietuvių kalba, literatūra, todėl studijavo žurnalistiką. Ir gavęs diplomą kurį laiką net dirbo žurnalistu. Tačiau galiausiai sugrįžo prie muzikos, į tą vietą, kurioje, ko gero, nuo pat pradžių turėjo būti. Tik turėjo pats save atrasti. Man svarbiausia, kad jis turi mėgstamą veiklą, kad yra laimingas, kad žmonės jį vertina ir myli. Tėvai čia nejaučia jokio nuopelno nei skriaudos... Būti laimingam labai svarbu gyvenime. Todėl ir jūs būkite laimingi, gyvenantys gražiame krašte, apsupti gražios gamtos.  

Trumpa dosjė

J. Mikutavičius – reikšminga asmenybė Lietuvos kultūros gyvenimui, chorvedys, pedagogas. Visą gyvenimą nuo 1961-ųjų, pradėjęs darbą Leipalingio kultūros namuose meno vadovu, paskyrė Lietuvos ir jos savivaldybių kultūrinio identiteto saugojimui bei puoselėjimui, profesionalios chorinės dainos raidai, populiarinimui ir nacionalinės reikšmės kultūrinių renginių organizavimui.

J. Mikutavičius 1964–1966 m. – Lazdijų rajoninių kultūros namų direktorius, įvairių kultūrinių renginių organizatorius. 1967–1971 m. Lazdijų vaikų muzikos mokyklos direktorius. 1971–1980 m. Lazdijų rajono kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1972 m. iki 1980 m. vadovavo Lazdijų profsąjungų ir rajoninių kultūros namų mišriesiems chorams. 1975 m. ir 1980 m. respublikinėms dainų šventėms parengė Lazdijų kultūros namų mišrųjį chorą, konkursuose laimėjo prizinių vietų. 1976 m. suorganizavo kamerinį mišrųjį chorą, su kuriuo prizinių vietų pelnė respublikiniuose konkursuose, surengė koncertų Lazdijų ir kituose rajonuose, koncertavo Lenkijoje ir Vengrijoje.

J. Mikutavičius – Lazdijų rajono dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas. Jo iniciatyva 1974 m. Kapčiamiestyje pradėti rengti kompozitoriaus Č. Sasnausko tarprajoniniai chorų festivaliai įgavo ir platesnį skambesį.

Nuo 1980 m. dirbo Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro (dabar – Lietuvos liaudies kultūros centras) direktoriaus pavaduotoju, nuo 1986 m. – direktoriumi. Be pagrindinio darbo, vadovavo ir chorams.

Būdamas Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriumi, J. Mikutavičiaus daug nuveikė organizuodamas dainų šventes, chorų sąskrydžius, festivalius ir kitus svarbius kultūrinius renginius Lietuvoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. vadovavo I Lietuvos tautinės dainų šventės rengimo darbams. 1993 m. jo iniciatyva įkurtas Pasaulio lietuvių dainų šventėms Lietuvoje remti fondas. Nuo 1996 m. jis yra šio fondo direktorius. Jam buvo patikėta 1994 m. organizuoti I Pasaulio lietuvių dainų šventę Kaune ir Vilniuje, jis buvo šios šventės direktorius. Šias pareigas jis atliko ir 1998 m. rengiant II Pasaulio lietuvių dainų šventę Vilniuje. Yra Lietuvos chorų sąjungos narys.

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024 10 11)

S. Petrausko ir R. Lapaičio nuotr.