Geros nuotaikos ambasadorė feisbuke, žurnalistė ir mokytoja E. Straigytė: „Didingai gyventi galima ir mažame mieste“

Jei kas prieš miegą mėgstate panardyti po socialinius tinklus, šis rašinys – jums kaip tik. Nes į Kornelijos Erikos, o tiksliau – į Erikos Straigytės, paskyrą kiekvieną dieną kapsintys įrašai yra jėga, galinti leisti mums ramiai užmigti, pasigauti geros nuotaikos, sužinoti apie daugelį gerų dalykų ne tik Europoje, sostinės kultūriniame gyvenime, Lietuvoje, bet ir mūsų rajone, kurį mes tariamės labai gerai pažįstantys.

Erika Straigytė Lazdijams labiau žinoma kaip spaudos ir televizijos žurnalistė, kurį laiką bendradarbiavusi ir „Lazdijų žvaigždėje“ (čia publikavosi kaip Kornelija Ežerskytė). 1985-aisiais baigusiems Lazdijų vidurinę mokyklą – dar ir kaip šauni klasiokė. Tačiau šiuo metu, kaip sako visažinis internetas, dirba dėstytoja ir mokytoja.

Šįkart „Lazdijų žvaigždė“ su Erika kalbasi apie viską: tiesioginį darbą, socialinius tinklus, kurių dėka Erika siunčia savo draugams nuostabias nuostabaus gyvenimo akimirkas – tik spėk gaudyti.

– Erika, kas tau yra socia­liniai tinklai?

– Visų pirma, man tai labai efektyvi dalykinės komunikacijos, tarpusavio bendravimo platforma. Dar ir tyrimo objektas: kadangi dėstau socialinių medijų, integruotos komunikacijos bei kitus dalykus, man būtina žinoti, išmanyti ir socialinių tinklų veikimą, turinio formavimą, stebėti tendencijas, ką juose veikia žmonės, įmonės ir kaip jie veikia žmonių elgseną ar bendravimo įpročius.

– Ar išties gyvenimas yra toks gražus, kokį jį transliuoji? Ar tokia yra tik tavo nuostata?

– Kiekvienas iš mūsų renkasi, kokį turinį kurti. Aš esu labai didelė optimistė, todėl visada pastebiu daug gražių dalykų, moku susikurti geras emocijas ir apie jas papasakoti. Manau, kitus jos irgi gali įkvėpti. Aišku, nesu naivi. Žinau, kad socialiniai tinklai turi ir kitą pusę. Ne veltui šiandien kalbame apie priklausomybę nuo naršymo telefone arba apie skaitmeninį pavydą, kai žmonės, kurie realiame gyvenime gal net nesidomi vienas kitu, nebendrauja, ima pavydėti kitiems kelionių, draugų, daiktų, netgi laimingo veido. Tai mūsų laikmečio ir mūsų visuomenės ligos.

– Ar dažnai skaitai nemalonius komentarus? Kaip reaguoji?  

– Aš pati nesiveliu į tuščius, betikslius ginčus, neprovokuoju diskusijų, nerenku tokiu būdu sekėjų (tarp kurių, beje, tada atsiranda ir daug nekentėjų), tai nesulaukiu ir neigiamų komentarų. Jeigu jie būtų, tiesiog nenorėčiau matyti savo bičiulių būryje tokių pavyduolių ar piktavalių rašinėtojų – išmesčiau kaip muses iš barščių. Nugyventa jau gana daug metų ir kur kas mažiau jų liko, taigi ne tas amžius, kad kamuočiausi galvodama, ar tas komentaras atsirado iš piktos valios, ar iš kvailumo, nesusivokimo. Beje, komentarų neskaitau ir naujienų portaluose – po publikacijomis, kurios sudomina. Man gaila laiko tokiam kapstymuisi purve.

– Dažnai lankaisi savo gimtinėje Lazdijuose, Veisiejuose? Ar labai pasikeitė mūsų miesteliai nuo to laiko, kai čia gyvenai? Kas labiausiai dabar žavi? O gal ir liūdina?

– Dabar, kai jau nebeturiu Mamos, kai jos nameliai tušti, galiu tik apgailestauti, kad taip retai rasdavau laiko čia atvykti. O tada atrodė (ir mano draugės net stebėjosi), kad dažnai važiuoju į tėviškę, dažnai lankau Mamą. Dabar turėdama laiko visada traukiu į savo gimtinę: po truputį remontuoju Mamos namelius (gal kada sugrįšiu pati į Lazdijus), dar sukuosi ir savo poilsio oazėje Veisiejuose. Pastarasis miestelis yra nepaprastai mielas man dar nuo tų laikų, kai jame gyveno mano dvynė sesė Edita, o aš su šeima vis važiuodavau ir važiuodavau pas ją. Kelio galas tada būdavo Veisiejai... Kalta ne vien dvynių seserų tarpusavio trauka, bet ir tobulas gamtos kampelis. Čia gyventi, ilsėtis – rojus.

Todėl man labai svarbu, kaip Lazdijai, Veisiejai atrodo, kaip tvarkosi merai, kur nukeliauja biudžeto pinigai. Juk mokesčių mokėtoja esu ir aš, o mano iš keleto darboviečių atskaityti pinigėliai (nors nuolat gyvenu Vilniuje) grįžta pagal registraciją – į Lazdijus.

– Ar norėtum kada nors gyventi šiame krašte, ar esi jau didmiesčio žmogus?

– Manau, man dar per anksti čia sugrįžti. Darbą gal ir rasčiau, jei labai ieškočiau, bet man tik­rai trūktų įdomesnio kultūrinio gyvenimo. Juo labiau kad šeimai išsibarsčius (abu vaikai gyvena kitose šalyse) likau viena. Yra daug laiko, kurį reikia kažkaip „užmušti“. Tai aš ir stengiuosi išnaudoti didmiesčio privalumus – daug galimybių, daug bendravimo, daug turiningo laisvalaikio.

– Daug keliauji. Gali lyginti. Ar galėtum be nostalgijos gyventi kur nors Ispanijoje?

– Jokiu būdu. Beje, dar nebuvau Ispanijoje. Bet teko vieną vasarą praleisti Švedijoje, kitą – Nyderlanduose. Gražu, įdomu, daug kas nematyta, bet ši euforija trumpalaikė. Po to norisi savo kalbinės aplinkos, savo krašto, savo pamėgtų vietų.

– Kodėl tapai mokytoja, dėstytoja? Ko mokai jaunimą? Ar buvo lengva po žurnalistikos taip persiorientuoti?

– Galiu sakyti, kad į žurnalistiką mane pastūmėjo vienintelis žmogus – mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Birutė Vanagienė. Ji patikėjo manimi, įtikino, ir aš pasidaviau jos „kerams“. Padrąsino ir pokalbis su lazdijiete Vilma Sabaliauskaite, ji jau buvo žurnalistikoje (beje, su Vilma, kuri gyvena Amerikoje, ir dabar bendraujame per feisbuką). Tada konkursas į šią specialybę Vilniaus universitete buvo 10 kandidatų į vieną vietą. Įstojau iškart. Ir daug metų mėgavausi savo profesija, dirbau spaudoje, televizijoje. Padariau karjerą, nes pavyko šoktelėti iki leidinio redaktorės, tada kaip redaktorė dirbau su keleto televizijos laidų kūrėjais.

Po to pasukau į viešųjų ryšių sritį, dirbau su projektais. Beje, kiekvieną rudenį vykstantis Konstitucijos egzaminas yra vienas iš jų – pirmuosius trejus metus, kai Teisingumo ministerija kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga ėmėsi jį vykdyti, aš buvau šio projekto vadovė.

O tada mane pakvietė dėstyti komunikacijos krypties dalykus Socialinių mokslų kolegijoje. Taip pakeičiau savo veiklos sritį ir tapau dėstytoja. Teko dėstyti Mykolo Romerio ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose, ir iki šiol jau dešimt metų darbuojuosi su studentais SMK Aukštojoje mokykloje.

Pastarieji metai ypatingi tuo, kad dar tapau ir gelbėtoja – pasukau į mokyklas, kur labai trūksta lietuvių kalbos mokytojų. Taigi su meile ir pasididžiavimu mokau lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus rajono Pakenės Česlovo Milošo pagrindinės mokyklos mokinius (tai lenkiška ugdymo įstaiga). Dabar dar prisidėjo ir lietuvių kalbos pamokos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Matyt, turiu savyje įsodintą pedagogo geną – man patinka mokyti ir sekasi išmokyti. Žinoma, jeigu pats mokinys suinteresuotas mokytis, o ne stumti laiką mokykloje.

– Ar džiaugiesi savo pasirinkimu? Ar palaikai poziciją kolegų, kurie šiuo metu streikuoja? Ar tik mokytojų atlyginimai šiandien per maži?

– Džiaugiuosi, kad galiu padėti, nes mėgstu daryti gerus darbus. Dar galvoju pragmatiškai – gal kada nors būtent mokytojo pozicijos ieškosiu, kai nuspręsiu grįžti į tėviškę. Juk dėstytoja čia nedirbsiu...

Streikuojančius mokytojus labai palaikau. Jeigu būtų streiko fondas, mokėčiau į jį savo atlyginimo dalį, kad tik ilgiau išsilaikytų tie organizuoti, pasiaukojantys, stiprūs mokytojai. Lakstantis per kelias mokyklas mokytojas taip nusilaksto, kad pats savęs negerbia... O laksto juk dėl atlyginimo, nes kitaip galo su galu nesudurtų. Pokyčiai būtini. Ir jie neateis, jeigu mums, mokytojams, kantrybės laukti bus daugiau negu drąsos veikti.

– Feisbukas sako, kad žaviesi tų, kuriuos mokai, kūrybiškumu. Ar jie išties kūrybiškesni nei tavo kartos vaikai?

– Ši karta tiesiog drąsesnė. Ir turi daugiau galimybių. Yra imlesni informacijai, pokyčiams ir mokymui. O štai aiškių tikslų turi retas. Tas, kuris žino, ko nori, gali pasiekti labai daug ir kur kas greičiau, negu kažkada būtume pasiekę mes. Skaitmeninės priemonės, skaitmeninė rinka sukuria beribes galimybes mokslui, saviraiškai ir tobulėjimui.

– Jei galėtum, į kurį savo gyvenimo etapą labiausiai norėtum sugrįžti ir kodėl?

– Būtų nuostabu sugrįžti bent 10 metų atgal. Galėčiau padovanoti Mamai kur kas prasmingesnius ir laimingesnius gyvenimo metus. Gal tai artėjančios Vėlinės atveria, išdidina iki dangaus tą tuštumą širdy...

– Ko norėtum palinkėti likusiems gyventi Lazdijuose?

– Gyvename po taikiu dangumi – tai jau turime priimti kaip Dievo dovaną. Neapleiskime artimųjų, mėgaukimės buvimu kartu ir dažniau vieni kitus palepinkime geru žodžiu, apkabinimu, šypsena.

Ir tegul tie briedžiai, „braidžiojantys“ po Lazdijus, pabirę ant namų sienų, primena – didingai gyventi galima ir mažame mieste.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023 10 13

Nuotr. iš asmeninio archyvo.