Galite mylėti ar maišyti su purvais: žinau, ko siekiu ir kuo tikiu

1970 metų karta – ypatinga. Šiuo laikmečiu gimę žmonės užgrūdinti, nors jiems išbandymų netrūko ir netrūksta.

Jolita Maslauskaitė-Targonskienė iš Nemajūnų kaimo, dabar jau turėčiau rašyti iš Kauno – moteris, kuri turi viską: puikią šeimą, namą, apartamentus Ispanijoje, savo įmonę, kurios biuro langai į Kauno pilį. Bet svarbiausia, kad tiek pasiekusi, ji – labai žmogiška ir paprasta, nebijanti išsakyti savo nuomonės, apginti silpnesnį ir atsistoti nuskriaustojo pusėn. Ji išrėš ir daugeliui nepatogią tiesą – neištylės. „Tai mano genuose“, – teigia ji. Drąsi, tiesi, iki skausmo tikra, gyvenimo užgrūdinta. Dabar jau retai sutiksi tokį tikrą žmogų, be kaukės.

Ir jos gyvenimo istorija nepaprasta: nuo skaudžių įvykių iki, kaip kitiems gali pasirodyti, svaiginančių aukštumų, tačiau tik ne Jolitai: jos siekiai kur kas didesni. „Nieko svaiginančio nepasiekiau. Tik užsidirbau, ne pavogiau. Pinigų reikia tam, kad būčiau laisva – mintimis, žodžiais ir darbais. Svaiginančios aukštumos dar laukia. Tik viena žinau – kad ir kiek pinigų uždirbčiau, visada išliksiu žmogumi“, – taip sako pati Jolita.

Dar turi begalę svajonių, kurioms visoms įgyvendinti vargu ar užteks viso gyvenimo. Kaip pati Jolita sako, ji visad žinojo: svajonė = kelionė. „Kiekvienas mes gyvenime turime savo žvaigždę. Tik vienų žvaigždė rusena, vos matoma danguje, kitų spindi tarsi Šiaurinė žvaigždė. Išgirdusi šiuos žodžius jau tada nusprendžiau, kad mano kelias – Šiaurinė žvaigždė“, – teigia Jolita.

Tiesa, pabrėžia, jokiu būdu nenorinti pasipuikuoti tuo, ką turi. Ir dar: sutiko pasikalbėti tik todėl, kad dar pakalbinsiu ir jos bendraklasę Jolantą Jasinskaitę bei bičiulį Raimondą Kamandulį.

Užgrūdinta mergaitė jau tada žinojo: ji įrodys savo

Gyveno Nemajūnuose kartu su mama ir močiute. Jai visai mažytei teko išgirsti žodžius: „Tavo mama durna, tėvas durnas ir tu būsi durna.“ Tik jau tada mažoji Jolita pagalvojo: „Dar pažiūrėsime, kuris iš mūsų bus durnas.“ Lankė Nemajūnų pradinę mokyklą. Kaip pati sako, trejus metus turėjo vos ne asmeninę mokytoją, nes klasėje buvo viena. Tiesiog nebuvo jos amžiaus vaikų, tad klasėje sėdėjo su antrokais, trečiokais.

Į Lazdijų vidurinę mokyklą nuvažiavo viena. „Nenorėjau, kad matytų mano mamą, nes iš jos kaime šaipėsi“, – prisimena. Jolita žinojo, kad taip nėra: jos mama – protingesnė už daugelį kitų. „Ją vieną kartą per metus išveždavo į Naująją Vilnią, nes jai tikrai labai blogai būdavo“, – sako.

Kai mažajai Jolitai buvo ketveri, mirė senelis, būdama 10-ies metų ji neteko savo ramsčio ir paguodos – močiutės, kuri buvo labai gera, nieko negailėjo kitam, labai mylėjo ir Jolitą.

 Mergaitė mokėsi labai gerai, visi dalykai mokykloje sekėsi. „Mokėjau išsisukti iš situacijų, negailėjau nieko, buvau mylima ir tų, kurie ir prastai, ir gerai mokėsi“, – prisimena.

Po aštuonių klasių norėjo išeiti mokytis į profesinę mokyklą, nes išgyventi buvo sunku: jų šeima versdavosi iš 45 rublių, iš kurių mama mokėdavo gyvybės draudimą, tad pragyvenimui likdavo vos 30 rublių. Kaimynė patarė, kad mamai bus lengviau, jei Jolita greičiau įgis kokią specialybę. Nuvažiavo į Varėną, ten ruošė traktorininkus ir virėjas. „Žinojau, jei būsiu virėja, būsiu labai gera. Nors atvirų durų dienose man nelabai patiko“, – prisipažįsta ji. Bet tada Lazdijų vidurinės mokyklos klasės auklėtoja atkalbėjo, esą Jolita, kuri labai gerai mokosi, negali išeiti į profesinę mokyklą.

Tiesa, mergaitė buvo nukišta į D klasę. „Ne grietinėlės vaikai joje mokėsi. A klasėje mokėsi valdžios, kolūkio pirmininkų vaikai, o aš buvau niekieno vaikas“, – pasakoja. Jolita mokėsi penketais, tik iš fizikos turėjo vieną ketvertą. Taip baigė Lazdijų vidurinę mokyklą sidabro medaliu. „Žinau, kad nei ordinai, nei medaliai nieko nereiškia, svarbiausia yra žinios“, – sako ji. Tiesa, medalis ir dabar mėtosi, kaip pati sako, tarp kitų jos papuošalų: „Tai yra mano gyvenimo puošmena.“

Išbandymų patirta daug. Po močiutės mirties mamą išvežė į ligoninę mėnesiui laiko, tad Jolitai liko karvė, 2 paršeliai ir 7 vištos. Visa tai turėjo prižiūrėti ji, 10 metų vaikas. „Kaimynė pasakė, kad gali padėti, bet karvė labai kieta, o jos rankos silpnos. Tad melžiau aš, ji stovėjo šalia. Nemokėjau melžti, verkiau, krito ašarėlės į pieną, teko išmokti“, – prisimena Jolita. Žinojo, kad mama parduodavo pieną į pieninę, Jolita greit paskaičiavo, kad neapsimoka. „Mama spaudė sūrius, mušdavo sviestą, tą mokėjau ir aš“, – sako Jolita. Veždavo į Lazdijų turgelį, greit nupirkdavo, nes moterys sakydavo, kad pirks pas šitą švarią mergaitę.

Mokykloje iš jos niekas nesišaipė, nes ji buvo morališkai tvirta. „Neapsakomai tvarkinga buvau. Savo uniformą prižiūrėjau: lyginau, kadangi gražiai mezgiau, puošiau ją savo megztais kalnieriukais“, – pasipasakoja. Jau pirmoje klasėje ji buvo apmezgusi visas savo lėles. „Kaimo močiutės ateidavo pasižiūrėti, kaip aš tokia maža, o jau mezgu“, – sako ji.

Jolita visad pastovėdavo už save. „Mokykloje norėjau šokti, o mane nutempė į chorą. Šokių būrelį lankydavo partijos sekretorių, kolūkio pirmininkų vaikai. Tad aš nusipirkau bandelių ir kirtau jas už pianino – nedainavau. Nutempė pas direktorių. Jis liepė palikti mane ramybėje. Nemokama buvo tik aerobika, ją ir lankiau“, – prisimena.

Neturtinga mergina iš kaimo atsidūrė Kaune. Kaip pasirinko profesiją, paaiškina paprastai: „Todėl, kad mokėjau megzti ir kad pusbrolio žmona, kuri man graži, ten mokėsi. Dar todėl, kad konkursas – 10 žmonių į vieną vietą.“

„Antrame kurse išėjo mano mama. Pasiėmė rankinuką ir išėjo“, – prisimena. Karvę melžti apsiėmė dėdė. Paskui karvę jau melžė Marytė iš Šventežerio. 4 kilometrus Jolita su drauge karvę tempė į Šventežerį. „Aš Marytę vadinu antrąja savo mama. Ji man skambindavo ir sakydavo, kad karvė mano, tai sūrį man padarė, sumušė sviesto, kiaušinių įdės. Trejus metus aš pas ją važinėjau kaip į savo namus. Ji – labai geras žmogus, iki šiol ją lankau“, – patikina Jolita.

Jos dėka susipažinau su savo dviem broliais. „Galvojau, kad aš viena, bet tėtis sakydavo, kad turiu du brolius. Susipažinau su broliais. Nuo tada turėjau savo šeimą: du brolius, dvi brolienes ir keturis brolių vaikus. Mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Nepamiršiu, kaip mano broliai, susidėję pinigų, man nupirko žieminius batus“, – kalba Jolita.

Ir visa tai ją užgrūdino. „Nenoriu pasiskųsti, tik noriu pasakyti, kad esu baigusi gyvenimo universitetą“, – patikina moteris.

Kelionė link to, ko trokšta širdis

Po universiteto baigimo (KTU baigė tekstilės inžineriją), kaip pati sako, ilgai nerado savęs, o dirbti pagal specialybę nenorėjo. Ji vis ieškojo, keitė darbus. „6 metai muitinės tarpininko veiklos, darbas leidykloje, darbas deklarante vienoje didžiausių Lietuvoje statybinių medžiagų parduotuvėje, vėliau realizacijos vadybininke, darbas stomatologines priemones parduodančioje įmonėje, į kurią mane priėmė iš 12 kandidatų būrio, prekybos vadybininkės darbas kiniškais suvenyrais prekiaujančioje įmonėje“, – vardija.

Dirbo ir grožio srityje – su plaukų priežiūros priemonėmis. „Susiklostė taip, kad darbą grožio srityje pakeitė 3 mėnesių darbo paieškos. Ir ne todėl, kad darbo pasiūlymų nebuvo. Jų buvo daug, tačiau pradėjau galvoti, ką aš iš tikrųjų norėčiau gyvenime veikti“, – prisipažįsta Jolita.

Jai pasidarė svarbu, kas jos darbdavys, o ne kokį darbą teks dirbti. „Kaip gerai, kad kartais mūsų gyvenime atsiranda kai kurie žmonės, kurie  suteikia gyvenimui kryptį. Mano kaimynė, vienos firmos direktorė, patarė pagalvoti, ką gyvenime norėčiau dirbti. Taip aš parašiau gerą CV bei stiprų motyvacinį laišką ir atsidūriau pokalbyje jau turizmo firmoje“, – prisimena pirmuosius žingsnius turizmo srityje. Pradžia buvo sunki, bet darbas jai labai patiko. Kai po metų paprašė pakelti algą, buvo atsakyta, kad neva ji – nuostolinga. „Supratau, kad man reikia kitos firmos“, – nusprendė.

Sėkminga versle

Tvirtai žinojo, kad jos niekas nežemins. „Pradėjau galvoti, kokia turi būti firma, koks turi būti vadovas, kur aš dirbčiau mielai, noriai, atsakingai ir rezultatyviai“, – pradėjo analizuoti. Surado žmogų – bendramintį. Pradėjo kurti verslą Kaune: surado patalpas, jas išsinuomojo ir su kolege pradėjo darbą. Pagaliau ji suprato suradusi savo svajonių darbą. „Supratau, kad gyvenime nėra nieko neįmanomo. Tada pasakiau: ateityje norėsiu turėti savo turizmo agentūrą“, – jau tada žinojo ji.

Reikėjo pinigų. Studijų laikų draugė be jokio skolos raštelio į jos sąskaitą pervedė 3 500 Eur. Taip pradėjo kurti savo verslą Jolita. Pradžia buvo sunki. „Beje, „Best Servis“ pavadinimą taip pat sugalvojo mano draugė, kitos įmonės savininkė. O „Best Servis“ logo nupiešė mano kolegė, išsivirusi didelį puodą raugintų kopūstų sriubos“, – pastebi Jolita.

„Darbe mūsų kredo: „Best Servis“ – tai kelionių agentūra vertinantiems paslaugos kokybę. Ne suteiktos nuolaidos dydį, o paslaugos kokybę“, – teigia šiandien sėkmingos įmonės savininkė Jolita. Įmonė sėkmingai vykdo veiklą jau 12-us metus. Jos direktore tapo pati Jolita.

Apie vyrus sako, kad jų buvo du, išgyveno tiek su vienu, tiek su  antru po 10 metų. „Supratau, kad traukiu ne tokius, pasirenku netinkamus žmones“, – sako ji.

Būdama 40 metų sutiko savo dabartinį vyrą. Ji visad norėjo stabilios šeimos. „Labai aiškiai apsibrėžėme taisykles“, – dabar išsako savo sėkmingos santuokos formulę, jei tokia išvis gali būti. Ištekėjo ir stebuklas įvyko: gimė dukra. „Praėjus mėnesiui po įmonės įkūrimo (tada man buvo ką tik suėję 40 metų) pasijutau besilaukianti. Nelengva buvo išgyventi, teko dirbti nemiegojus, su klykiančiu vaiku ant rankų. Skambėdavo telefonas ir tekdavo pasirinkti – apkabinti vaiką ar atsiliepti klientui“, – neslepia ji.     

Lankė begalę seminarų, tačiau tam, kad perduotum savo klientui visą reikiamą informaciją, turi pats žinoti smulkmenas bei detales: turi pats aplankyti šalį, kurią rekomenduoji savo klientui. „Tam į save reikėjo daug investuoti“, – teigia.

Ką Jolita, šiandien būdama sėkminga verslininke, pasakytų žmonėms, prispaustiems bėdų? „Svajokite drąsiai. Nes svajonė = kelionė“, – teigia ji. O ar dar kokių svajonių turi pati Jolita? „Taip, turiu tokių didelių svajonių, kad kitiems net įsivaizduoti sunku“, – prisipažįsta žavi moteris.

„Pajutau, kad man nebereikia begalinių turtų, aš jau esu turtinga. Ir nereikia man nei tos laimės, nei tos garbės. Aš tiesiog gyvenime noriu palikti pėdsaką. Gerų siekių ir darbų pėdsaką. Galima mane mylėti, liaupsinti, maišyti su purvais ar nekęsti. Žinau, ko siekiu ir kuo tikiu. Aš tikiu, kad Lietuvoje įmanoma kažką pakeisti. Seniai apie tai galvojau. Tik vienas lauke – ne karys. Nėra pasaulyje tokio žmogaus, kuris mane nupirktų už pinigus. Ir ne šventieji puodus lipdo“, – apie dabartinius siekius kalba dzūkė J. Maslauskaitė-Targonskienė.

Ir štai papasakoja labai paprastą, šiltą žmogišką gestą, apie kurį net nebūtume sužinoję. „Akciją „Nukabink tortą nuo eglutės“ suorganizavo „Kačerginės vingis“, kur dirba ir mano klasiokė, taip pat medalininkė Jolanta Jasinskaitė. Tortų atiteko ir Lazdijų krašto vargingiau gyvenantiems žmonėms. Juos išvežioti pagelbėjo Raimondas Kamandulis“, – papasakoja apie gražią akciją Jolita. Tiesa, neslepia, kad ji pati paskambino kai kam ir išrėžė, kad tie, kurie rašė komentarus, jog norėtų torto, daugelis ir patys išgali nusipirkti, bet – ne, nori gi nemokamo.

„Belieka tikėtis, kad gėris nugalės blogį ir po tamsos ateis šviesa, o mes visi gyvensime tikroje Gerovės Lietuvoje. Aš už tai, kad kiekvienas pasiektumėme tai, ką norime, apie ką svajojame“, – teigia mūsų kraštietė J. Maslauskaitė-Targonskienė.

Tiesa, Jolita bandė sukti ir politikos keliu. „Kandidatavau Lazdijų rinkimų apylinkėje, bet kol dar buvo laikas, atsiėmiau visus dokumentus, nes supratau, kad man nereikia niekur kandidatuoti, nereikia man niekam nieko įrodinėti: aš eisiu savo keliu. Ir kokia valdžia bebūtų, aš žinau – išgyvensiu. Padėsiu visiems, kuriems to labiausiai reikia. Geri darbai daromi tyliai“, – sako J. Maslauskaitė-Targonskienė.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-02-16)