G. Kūlokas – apie savo vaikystę: „Labiausiai buvo draudžiama tinginystė“

Gintautas Kūlokas – kuklus Vidzgailų kaimo Būdviečio seniūnijoje gyventojas ir žymus Lietuvos verslininkas. Kultūros mecenatas, žinomas dėl savo labdaringos veiklos, dėl pagalbos savo krašto žmonėms, turintis dvasingą ir kilnų požiūrį į pamatines gyvenimo vertybes bei daugelį kitų kasdienių dalykų, kurie kuria ypatingą šio žmogaus aurą. Rajono gyventojai jam šimtus kartų sakė AČIŪ ir viešai, renginių metu, ir asmeniškai. O šiemet jam oficialiai dėkoja ir rajono valdžia, suteikdama patį garbingiausią rajone titulą – Lazdijų rajono piliečio garbės vardą. Suteikti Gintautui Kūlokui šį vardą pasiūlė Lazdijų dekanato dekanas Nerijus Žvirblys. Tam pritarė ir savivaldybės tarybai šią kandidatūrą teikė savivaldybės merė Ausma Miškinienė.  

Lazdijų rajono savivaldybės tarybos posėdyje tarybos nariai už jį balsavo vienbalsiai. Lazdijų rajono garbės piliečio regalijos oficialiai Gintautui Kūlokui įteiktos birželio 2 dieną Pasienio fiestos metu.

Apie tai, kas paskatino Gintautą Kūloką rinktis tokį gyvenimo kelią – ne tik kurti ir plėsti savo verslą, uždirbti pinigus, bet ir būti mecenatu, matyti žmones, kuriems reikia pagalbos, pastebėti gimtojo krašto problemas – atsakymai šiame interviu.

– Rajono gyventojai labiausiai Jus žino dėl labdaringos veiklos. 2016 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paskelbtos nominacijos „Metų kultūros mecenatas“ laureatu buvote pripažintas dėl to, kad beveik pusę milijono eurų skyrėte gimtosios Rudaminos parapijos Švč. Trejybės bažnyčios remontui. Prieš dvejus metus daugiau kaip 60 tūkst. eurų skyrėte Būdviečio bažnyčios remontui. Kas skatina Jus imtis labdaros?

– Mane labdaringa veikla užsiimti paskatino tai, jog šie jūsų paminėti objektai man turi labai asmenišką ir dėl to sentimentalią reikšmę. Į jūsų paminėtą Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčią eidavo visa mano giminė ir šeima, o senelis šią bažnyčią netgi statė. Taigi, kažkaip tęsiu šeimos tradiciją: senelis statė, aš padėjau suremontuoti, abu prisidėjome, kad Rudaminos bažnyčia dar ne vieną šimtmetį tarnautų šios parapijos tikintiesiems.

Prisimenu šioje bažnyčioje save dar visai mažą vaiką ir maloniausias akimirkas, kai po atlaidų jos šventoriuje pirkdavome saldainius...

Bažnyčia ir jos prieigos ir anksčiau būdavo, ir dabar yra parapijos bei bendruomenės susitikimo centras. Paaukoti paskatino ir tai, jog mano bendruomenei šie pastatai labai reikšmingi. Parapija, kurios centras Rudaminos bažnyčia, yra žmonės, kuriuos pažįstu visą gyvenimą. Suprasdamas, kokia ši labdara svarbi ir reikalinga žmonėms, nusprendžiau paaukoti minėtas sumas.

– Gimtoji Jūsų sodyba Vidzgailų kaime ilgus metus garsėjo savo kultūriniais renginiais. Dauguma jų buvo tradiciniai. Kaip manote, ar šiandien mūsų krašto žmonėms dar reikia kultūros? Juk dauguma taip yra panirę į darbus, kad laisvalaikio pramogų dėl laiko stokos negali sau leisti. O kitiems gal jos tiesiog jau nebereikia dėl gyvenimo būdo?

– Manau, kad kultūra įvairiomis jos formomis reikalinga kiekvienam žmogui. Juo labiau svarbu pažinti savo krašto kultūrą. Tradicijos ir yra mūsų savitumo ir tapatybės pagrindas. Būtent tai, kad žmonės niekaip neranda laiko sau ir savo aplinkai šiomis dienomis, turėtų skatinti rengti tokias šventes. Tai gali būti tarsi pabėgimas nuo darbų pavargusiems žmonėms. Naujos pažintys, gerai praleistas laikas ir savo krašto kultūros, savo šaknų pažinimas yra reikalingi šių dienų žmogui. Manau, vienas laisvas nuo darbų vakaras su gera kompanija, klausant geros muzikos ir poezijos, dar niekam nepakenkė.

Atsakydamas į jūsų klausimą apie kultūros neaktualumą dėl pakitusio gyvenimo būdo, norėčiau pasakyti, kad joks gyvenimo būdas negali ir neturėtų egzistuoti be tokio svarbaus dalyko kaip kultūra. Todėl tie, kurie turime galimybių padaryti savo krašte bet kokį darbelį kultūriniam kontekstui egzistuoti, privalome tai daryti.

– Vidzgailų kaimo bendruomenei įrengėte bendruomenės namus, daug esate padėjęs į bėdą patekusiems, sunkiai gyvenantiems žmonėms. Ar visuomet sulaukiate jų dėkingumo? Ar nesate pasigailėjęs dėl to, kad jūsų parama teko to nevertinantiems arba tiesiog ne tiems, kam reikia, žmonėms?

– Gyvenimas yra nenuspėjamas, niekas negali žinoti, kada ir kokios pagalbos prireiks. Šiandien kažkam galiu padėti aš, rytoj gal man prireiks pagalbos ir nebūtinai ji bus materialinė. Yra daugybė būdų pagelbėti. Žinoma, būna retų atvejų, kai žmonės neišnaudoja mano paramos suteiktų galimybių. Dėl to nuoskaudos nejaučiu, manau labdaros esmė – nuoširdus noras padėti negalvojant apie dėkingumą ar atlygį. Vadovaudamasis šiuo principu bei sukaupta gyvenimiška patirtimi stengiuosi daryti tai, kas, manau, yra teisinga ir reikalinga. Be abejo, visiems malonu matyti savo darbo vaisius, tai padeda suprasti, ar eini teisinga linkme. Labai vertinu nuoširdžią padėką, džiaugiuosi matydamas laimingą žmogų, kuriam galėjau padėti.  

Galite rinktis gyventi didmiesčiuose arba kurortiniuose miestuose, tačiau dažnai vietos gyventojai Jus mato Vidzgailuose. Ar daug laiko praleidžiate šioje sodyboje? Kas Jus čia labiausiai traukia? Ar turite vilčių, kad Vidzgailų kaimas kada nors dar atgis, čia gyvens daugiau jaunimo?

Vidzgailuose praleidžiu gana daug laiko. Tai tarsi pabėgimas nuo kasdienių rūpesčių ir miesto šurmulio. Tyla ir ramybė šioje sodyboje padeda geriau už bet kokias SPA procedūras. Už bet kokį geriausią kurortą Vidzgailai man geriau ir dėl prieš tai minėtos sentimentalios vertės. Nors sodyba jau ir ne ta pati, bet prisiminimai vis tiek išlikę. Gera vaikščioti po sodą ir prisiminti geriausias gyvenimo akimirkas, kurios įvyko būtent čia. Grįžtant prie jūsų paskutinio klausimo apie viltis, jog čia gyvens daugiau jaunų žmonių, manau, kad viskas yra įmanoma. Ypač dabar, kai vis daugiau žmonių keliasi gyventi į kaimus ir užmiestį bei vis labiau populiarėja darbas iš namų.

– Esate ir kolekcionierius – Vidzgailų kaimo sodyboje turite ir senų motociklų, ir senovinių daiktų kolekcijas. Ko dar nežinome? Gal tų kolekcijų yra ir daugiau? Kam jos skirtos? Ar dažnai jas pamato pašalinės akys, ar tik šeimos nariai?

– Senovinių daiktų kolekcija yra skirta anūkams ir proanūkiams, kad jie pamatytų mūsų praeitį, susipažintų su darbais ir įrankiais, kurie buvo būtini norint išgyventi. Bet kas, norėdamas ją pamatyti, gali susisiekti su manimi ir susitarti dėl apsilankymo. Kol kas šia kolekcija dažniausiai džiaugiasi šeimos narių akys. Tačiau, kai čia dar vykdavo poezijos šventės, jos dienomis eksponatus galėjo pamatyti visi norintys.

– Esate gausios šeimos vaikas, vienas iš penkių, užaugusių tėvų namuose. Ką labiausiai prisimenate iš vaikystės? Kaip tėvai auklėjo jus, savo vaikus? Kokios pagrindinės vertybės buvo puoselėjamos ir kas labiausiai draudžiama?

– Abu mano tėvai gimė ir augo Dzūkijoje. Apie dzūkus sakoma, kad jie nuoširdūs, vaišingi, net dainoj dainuojama: „Dzūkas paguos, ranką paduos, dzūkas tau širdį atiduos.“ Manau, kad tėvai savo gyvenimu liudijo šias dzūkiškas savybes bei stengėsi įskiepyti savo vaikams. Pavaišindavo kiekvieną užsukusį svečią. Visada skilandis būdavo laikomas garbingiausiems svečiams, mums, vaikams, nelabai jo tekdavo.

Augdami žinojome, jog turime padėti vieni kitiems. Ne tik šeimoje, bet ir giminėje bei tiesiog aplink gyvenantiems žmonėms. Atsimenu, kaip, būdamas pradinėse klasėse, bėgdavau po pamokų 4 kilometrus pas močiutę padėti jai nudirbti ūkio darbus. O ir namuose darbų netrūko. Labiausiai buvo draudžiama tinginystė, visi turėjome savo darbus ir žaisdavome, tik juos padarę. Žinoma, visko buvo: ir išdaigų daugybę prikrėtėme, ir darbų stengėmės išvengti, bet tam ir yra vaikystė.

– Užauginote du sūnus. Ką jie šiuo metu dirba? Ar jų gyvenime svarbi vieta yra Vidzgailų kaimas?

– Vienas iš mano sūnų šiuo metu dirba ir gyvena Amerikoje, todėl grįžimas į Lietuvą nėra lengva užduotis. Tačiau bent kartą per metus jis bando tai padaryti. Jam Vidzgailai taip pat yra svarbi vieta, nes čia prabėgo dalis ir jo vaikystės. Kitas mano sūnus gyvena Lietuvoje. Jis gana dažnai atvažiuoja į Vidzgailus su savo šeima. Taigi, galiu drąsiai sakyti, jog mano tėviškė ir abiem mano sūnums yra svarbi vieta. Tikiuosi, bus ir anūkams.

– Ko labiausiai linkėtumėte Lazdijų kraštui? Ko reikia, kad jį pamiltų ne tik turistai, poilsiautojai, bet ir norintys čia gyventi nuolat? Kodėl toks gražus kraštas, esantis puikioje strateginėje vietoje, netraukia norinčiųjų čia įsikurti?

– Labiausiai Lazdijų kraštui linkėčiau augti ir klestėti. Vienos auksinės taisyklės pasakyti neįmanoma. Reikia visų didelio noro, supratimo ir susitelkimo. Savivaldai linkiu ir toliau plėsti infrastuktūrą, daryti gyvenimo sąlygas patrauklesnes atvykstantiems ir jau gyvenantiems rajone. Jaunimui linkiu kibti į mokslus ir būti stipriais savo srities specialistais, tuomet verslas ateis į šį kraštą ir nereiks niekur iš jo išvažiuoti. Šiuolaikinių technologijų laikais neretai verslo įsikūrimas užmiestyje yra netgi patrauklesnis sprendimas nei didmiestyje, tik sudėtinga rasti tinkamos darbo jėgos. Visiems apskritai linkiu būti TIKRAIS DZŪKAIS – nuoširdiems, vaišingiems, su dainomis ir pasibuvimais kartu. Kad kraštas klestėtų, reikalingas visų mūsų, čia gyvenančių, indėlis.

– Dėkojame už pokalbį.
 
Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023-05-26