Eugenijos ir Zenono misija – kiekvieną vasarą surinkti tuos, kurie nori prie jūros

Kai nori daryti gerus darbus, laiko ir galimybių tam visuomet atsiras. Tokia mintis sukirba galvoje, kai nuo pavasario Eugenija Rėkuvienė pradeda organizuoti jau tradicine tapusią lazdijiečių išvyką į Šventąją, prie jūros. Šiemet graži jos iniciatyva mini jau 25-uosius metus. Būtent tiek metų iš eilės ponia Eugenija užsiima, galima sakyti, labdaringa veikla – padeda išvykti trumpo poilsio tiems, kurie dėl įvairių priežasčių savarankiškai ten nuvykti negali. Vieniems trukdo amžius, kitų galimybes riboja šeimyninės aplinkybės. Ir tokių žmonių rajone kasmet nemažėja. Priešingai. Kai pavasarį Lazdijuose iš lūpų į lūpas pasklinda žinia, kad kelionė jau organizuojama, nuo ankstaus ryto netyla Eugenijos Rėkuvienės telefonas – žmonės skambina norėdami užsisakyti vietas, kad tik nepavėluotų. Nes vietos autobuse būna išgraibstytos per keletą dienų. Vėliau Eugenijai tenka imtis organizacinių darbų – užsakyti vietas poilsio namuose, o kai būna suderintas laikas juose – ir autobusą.

Viskas prasidėjo nuo „Gryčios“

Tie, kurie jau nebe pirmi metai keliauja į Šventąją su Eugenija Rėkuviene, dažniausiai net nesidomi, kaip ji suranda galimybių „atkasti“ poilsio vietas vasarą, kai pats sezonas, tokiam dideliam būriui jūros ištroškusių lazdijiečių. Kodėl pati to imasi? Juk ji – ne profesionali kelionių organizatorė, ne įstaigos vadovė, norinti palepinti savo kolektyvą. Tačiau turi noro daryti gerą darbą. Ir jį atlieka nepriekaištingai.

Nuo ko viskas prasidėjo? Prieš daugelį metų, dar nepriklausomybės pradžioje, 1995 metais Eugenija Rėkuvienė buvo subūrusi Lazdijų rajone gausių šeimų bendriją „Gryčia“. Pati augindama gausų būrį vaikų, Eugenija žinojo, kaip joms nelengva. Be to, ne visos mamos moka ir gali ieškoti savo šeimoms paramos, galimybių išleisti vaikus į mokslus, aprengti, kad jie nesijaustų prastesni nei jų bendraamžiai. „Gryčia“, vadovaujama E. Rėkuvienės, surado tuomet kelius į įvairius Lietuvos fondus, turėjo rėmėjų net Amerikoje. Prisimindama tą laiką, ji vardija Vytauto Landsbergio, Lietuvos vaikų, Kauno Suslavičiaus konservų fabriko, Almos Adamkienės, Vilniaus „Pergalės“ ir kitus fondus, su kuriais nuolat palaikė ryšius, o su fondų atstovais kalbėjosi kaip su savo šeimos nariais.

28-erių metų „Gryčios“ istorijoje liko daug gražių akimirkų: ne tik pagalba auginant vaikus, bet ir bendros šventės, poilsinės kelionės, ekskursijos po Lietuvą. Tarptautiniai sąskrydžiai, kurie vyko vis kitoje Lietuvos vietoje, išliko ne vieno atmintyje. Lazdijų rajonas, pasak E. Rėkuvienės, jiems labai ruošdavosi: ieškojo rėmėjų, muzikantų, patys būrėsi į kolektyvus. Ir neapsijuokdavo – nuolat parsiveždavo prizines vietas, gausybę apdovanojimų. Kad tai yra tikra tiesa, liudija faktas, kad būtent „Gryčiai“ 2000-aisiais metais buvo pavesta surengti savo krašte tarptautinį gausių šeimų bendrijų sąskrydį, į kurį tuomet atvyko svečiai iš Latvijos ir Estijos. Sąskrydis vyko prie Dusios ežero, Kryžių koplyčios teritorijoje.

E. Rėkuvienė sako esanti be galo dėkinga visiems tiems žmonėms, kurie tada gausių šeimų iš mūsų rajono vaikams skyrė stipendijas, rėmė maistu, drabužiais, kitomis priemonėmis. Tik pernai, metams baigiantis, E. Rėkuvienė sako gausių šeimų bendriją „Gryčia“ išregistravusi. Dar išdalijo bendrijos šeimų vaikams kalėdinius saldainius, ir viskas. Pasakė viso gero. Pasak jos, pastaruoju metu įvairių ataskaitų ir kito popierizmo draugijos veikloje buvo daugiau negu naudos...

Išvykoms – jau 25-eri

Kodėl visa tai su ponia Eugenija prisiminėme dabar, po šiemet vykusios kelionės į Šventąją? Todėl, kad iš to laiko liko gražūs prisiminimai. O iki šiol išliko ir tradicija kiekvieną vasarą keliauti prie jūros, į Šventąją, kur E. Rėkuvienė turi savo kelius, pažįstamus žmones, galinčius padėti gausiam Lazdijų krašto žmonių būriui surasti nakvynės vietas. Ir net yra galimybė pavakaroti, padainuoti, pašokti, artimiau susipažinti su tais, su kuriais kasdien vaikštome Lazdijų miesto gatvėmis.

Pirmoji kelionė į Šventąją tuomet dar su gausių šeimų bendrija „Gryčia“ buvo surengta 1999-aisiais. Tai reiškia, kad prieš 25-erius metus. Vėliau keitėsi išvykos dalyvių sąrašas, buvo mažiau gausių šeimų su vaikais, daugiau – rėmėjų ir draugų. Šiemet, surengusi 25-ąją kelionę, E. Rėkuvienė kiekvienam išvykos dalyviui savo rankomis iš anksto pagamino specialius medalius su kriauklelėmis ir jūros akmenukais. Jie buvo įteikti šiemetinės išvykos dalyviams Šventojoje jubiliejinės šventės proga.

Visuomet veža Zenonas

Simboliška, kad į Šventąją lazdijiečius jau daugelį metų veža tas pats autobuso vairuotojas iš Alytaus Zenonas Palionis. Savo darbo „Gryčioje“ pradžioje Eugenija Rėkuvienė sako samdžiusi Lazdijų autobusų parko vairuotojus, tačiau kai šią įmonę nupirko alytiškiai, jos akys nukrypo į Alytų. Juo labiau kad su Zenonu Palioniu ji susipažino dar tuomet, kai dirbo ir važinėjo iš Lazdijų į savo kaimą. Dažnai tekdavo paprašyti, kad ją išleistų ne autobusų stotelėje, o arčiau namų. Sako, patiko paslaugus ir rimtas vairuotojas. O kai jį prieš 10 metų vežti keliautojų atsiuntė ir Kauno bendrovė „Kautra“, pažintis tapo lemtinga. Tuomet ir išsiaiškino, jog Z. Palionio šaknys – čia pat, Lazdijų rajone, Nemajūnų kaime. Iš čia – abu jo tėvai. Ir jis pats Nemajūnuose gimęs. Tik vėliau tėvai persikėlė gyventi į Alytų.

Zenonas Palionis – ilgametis autobuso vairuotojas. Darbo stažas – 45-eri metai. Du iš jų – tarnyboje sovietinėje armijoje, visi kiti – Alytaus autobusų parke. Prieš 17 metų Alytaus tarpmiestinių pervežimų įmonę nupirko „Kautra“. Taigi, dabar yra šios įmonės darbuotojas.  

Su Zenonu kalbamės apie viską iš eilės – jo gimines Lazdijų rajone, darbą Alytuje ir... begalinę kantrybę, paslaugumą, kurio šis darbas reikalauja. Džiaugiasi, kad gali vežti savo krašto žmones, su jais turi galimybę bendrauti ir net 2 dienas paviešėti prie jūros. Nors jau tiek metų Alytuje, tačiau šaknys liko Lazdijuose. Čia, Šventežerio kapinėse, palaidota visa jo giminė – Palionių ir Gylių šeimos. O ir žmona iš Lazdijų rajono, iš Krosnos.

Zenonas sako žinantis, kad kai autobusą kelionei į Šventąją užsakinėja E. Rėkuvienė, visuomet paprašo, kad vežtų tik Z. Palionis. Kitaip, sako, mes nesutinkame, nuomosimės autobusą iš Marijampolės. Ir „Kautros“ valdžia „pasirašo“, skiria Zenoną, leidžia jam pabūti su savo krašto žmonėmis. Per dešimt pastarųjų metų, kai kelionė yra užsakoma ne vienai dienai, Zenonas negalėjo vežti tik 2 kartus – ekskursijas vežė į užsienį.

Apie būsimas išvykas. Ir šių metų kelionės rėmėjus

Tokia yra dar viena graži Lazdijų krašto žmonių bendrystės istorija. Šių metų kelionę paįvairino šimtmečio Dainų šventėje dalyvavęs Teizų laisvalaikio salės šokių kolektyvas „Trepsiukas“, kurio visi 18 narių vyko kartu į Šventąją. E. Rėkuvienė juos pakvietusi dėl to, kad yra koncertavę jos vadovaujamos „Gryčios“ renginiuose. Ir ačiū jiems už tai, kad ne tik poilsiavo, bet ir dzūkiška daina bei šokiais linksmino Šventąją, nešė gerą žinią apie nuotaikingą Dzūkijos kraštą.

Būtinai reikia paminėti dosnius šios išvykos rėmėjus – verslininkus Dainorą ir Ričardą Nevulius, skyrusius maisto produktų išvykai, bei Egidijų Jurkevičių, padovanojusį savo firmoje „Lazdijų duona“ iškeptus šakočius tam, kad jie būtų įteikti lazdijiečius priimantiems šeimininkams.

Kai po viešnagės visi kelionės dalyviai vėl sėdo į Zenono vairuojamą autobusą ir patraukė namo, pirmas klausimas buvo: ar kitais metais vėl keliausime, ar bus Šventoji? Į šį klausimą Eugenija ir Zenonas atsako vienodai – jūs paprašykite pono Dievo, kad mūsų sveikata būtų gera, nuo jos priklauso visos mūsų kelionės. Su tokia gaida ir skiriamės – iki kitų kartų.

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-07-19)