Būsima žurnalistė norėtų į rajono žiniasklaidą įnešti jaunatviško ir modernaus požiūrio

Jaunoji kraštietė Guoda Radžiūnaitė – būsima žurnalistė, kuri norėtų įnešti bent šiek tiek jaunatviško ir modernaus požiūrio į Lazdijų rajono žiniasklaidą.

– Esate mūsų krašto žmogus. Ar dažnai svečiuojatės Lazdijuose?

– Dažniausiai tai priklauso nuo laisvo laiko ir užimtumo kiekio. Radusi laisvo laiko stengiuosi visada grįžti į gimtąjį kraštą. Man patinka savo laisvalaikį leisti būtent Lazdijuose, nes čia yra mano šeima ir artimiausi mokyklos draugai. Gera kartais pabėgti nuo miesto šurmulio.

– Kokie atsiminimai iš mokyklos laikų – metų, kai čia nuolat gyvenote?

– Atsiminimų čia yra labai daug, visų tikriausiai net nepajėgčiau išvardinti. Tikrai daug smagių prisiminimų turiu sukaupusi iš mokinių tarybos laikų, gera ir stipri komanda buvome. Tačiau visgi smagiausi buvo tikriausiai paskutinieji metai mokykloje – 11–12 klasės. Tais metais visos klasės labiausiai ir suartėjo. Smagu prisiminti visas šventes, organizuojamus renginius, pertraukas. Labai gerai pamenu, kai visi prieš kokią nors šventę susipykdavome, o kitą dieną, šventei jau praėjus, visi vėl būdavome geriausi draugai. Visi mokykloje organizuoti renginiai mums padėjo labai suartėti. Vėliau ir pertraukas pradėdavome leisti visi kartu, didelis būrys mūsų būdavo. Dažniausiai susitikdavome vadinamame „bendrike“ ir iki kitos pamokos pradžios bendraudavome, daug juokaudavome. Šie žmonės tikriausiai ir yra priežastis, kodėl paskutiniai metai mokykloje buvo tokie ypatingi. Žinoma, ir su mokytojais bendravimas visiškai pasikeitė. Kai reikėdavo – pasimokydavome, kai būdavo galima – ir pasijuokdavome.

– Kokios buvo pirmosios rimtesnės tėvų investicijos į Jus: papildomos pamokos, meno mokyklos, kursai, korepetitoriai ir pan.? O gal to visai nereikėjo?

– Kažkokių rimtesnių investicijų nelabai net reikėjo. Žinoma, tikrai turėjau keletą korepetitorių, norėjosi pasitempti tose vietose, kuriose sekėsi prasčiau, tačiau iš mokyklos stengiausi pasiimti, kiek tik galėjau. Aišku, tikrai buvo galima pasistengti ir daugiau, tačiau nesiskundžiu, kadangi įstojau ten, kur norėjau, ir šiuo metu jaučiuosi atsidūrusi tinkamoje vietoje.

– Kodėl rinkotės šią specialybę? Svajojote? Ar tai jau gyvenimo būdas? Ar nenusivylėte, kad pasirinkote būtent žurnalistės kelią?  

– Iš tikrųjų pamenu, labai ilgą laiką galvojau, kad žurnaliste tikrai nebūsiu. Šiek tiek mane gąsdino ta atsakomybė ir konkurencija, galvojau, kad ši profesija tikrai ne man. Net ir dabar tiksliai nežinau, vis dar eksperimentuoju, noriu surasti savo silpnybes ir stiprybes, pamatyti, kas patinka labiausiai. Iki aštuntos klasės lietuvių kalba buvo mano silpnybė, tikrai labai prastai aš ją mokėjau. Tada mano pirmoji lietuvių kalbos mokytoja Birutė Plečkaitienė paėmė mane į raiškiojo skaitymo konkursą, buvau labai nustebusi jos pasirinkimu. Konkurse visai neblogai pasirodžiau ir pradėjo patikti man ta lietuvių kalba, pradėjau daugiau skaityti, domėtis. Išmokau rašyti.

Vėliau 12–oje klasėje su antrąja lietuvių kalbos mokytoja Vida Kvaraciejiene dalyvavome jaunųjų filologų konkurse, laimėjome pirmąją vietą ir tada pagalvojau, kad tikrai turiu studijuoti kažką su lietuvių kalba. Labai ilgai galvojau apie žurnalistiką, mąsčiau, ar tai tikrai man. Todėl tik paskutinę naktį prieš stojimų pateikimus nusprendžiau, kad noriu studijuoti būtent tai.

Ir tikrai nesigailiu. Man čia labai patinka, jaučiuosi savo vietoje. Labai daug galimybių atvėrė šios studijos. Iš pradžių gąsdino tai, kad čia dar keliasdešimt tokių pačių kaip ir tu. Vadinasi, ir konkurencija yra didesnė, tačiau dabar manau, kad tai didelis privalumas.

– Ar bendradarbiavote su rajono žiniasklaidos priemonėmis?

– Kol kas dar neteko, tačiau netolimoje ateityje planuoju tai padaryti. Norėtųsi įnešti šiek tiek jaunatviško ir modernaus požiūrio į Lazdijų rajono žiniasklaidą.

– Ar domitės rajonine, regionų spauda? Gal turėjote favoritą vietos (Lazdijų krašto) žurnalistą?

– Manau, domiuosi pakankamai, tikrai skaitau ir seku visas aktualijas. Mokslo metų pradžioje turėjome atlikti praktiką regioninėje spaudoje, Lazdijų tame sąraše nebuvo, todėl pasirinkau Klaipėdoje esančią „Vakarų ekspreso“ redakciją. Įdomi patirtis buvo, susipažinau su Klaipėdos aktualijomis, supratau, kad regioninė spauda stipriai skiriasi nuo kitų naujienų portalų. Temų laukas yra visai kitoks, mažesnis, o ir konkurencija yra daugkart mažesnė. Visai patiko toks darbas, tačiau noriu išbandyti save visur. Čia tikriausiai didžiausias ryšys, kurį turėjau su regionine spauda. O favoritė būtų Monika Mazaliauskaitė, ji – ne Lazdijų žurnalistė, tačiau iš Lazdijų. Labai džiaugiuosi jos pasiekimais ir šiek tiek lygiuojuosi į ją.

– Kur norėtumėte dirbti baigusi studijas? Ar turite savo svajonių darbo vietą? Kokie ateities planai?

– Manau, kaip ir daugeliui šią studijų kryptį pasirinkusių žmonių, labiausiai domina radijas ir televizija. Tikrai neatmetu galimybės dirbti spaudoje, patinka rašyti, tačiau man asmeniškai tai per daug saugus variantas. Man labai patinka kalbėti, bendrauti, išeiti iš savo komforto zonos.

Anksčiau Lazdijuose buvau meninės raiškos studijos „Macinga“ dalis. Prieš kiekvieną pasirodymą pakildavo adrenalino kiekis, būdavo baisu, tačiau, jam pasibaigus, mane aplankydavo ekstazės pojūtis. Vis dar galvoju, kad tai yra pats geriausias jausmas, kurį žmogus gali patirti. Manau, dirbant radijuje arba televizijoje, tai nutinka dažnai. Vis dar eksperimentuoju, tačiau, manau, kad mano darbas tikrai bus susijęs su viešuoju kalbėjimu.

– Ar negąsdina didžiulė konkurencija šioje srityje?

– Iš pradžių gąsdino, bet dabar jau nelabai. Manau, kad tai yra milžiniškas pliusas. Didesnė konkurencija asmeniškai mane skatina labiau stengtis ir kovoti dėl savo vietos šioje sferoje. Džiaugiuosi už savo kursiokus, kai jiems sekasi, tačiau tai stumteli ir mane pačią nesėdėti vienoje vietoje.

– Liaudies išmintis sako – atsargioji višta pirma išsidilgina užpakalį. Ar nebijote to šiame itin atsakingame ir kupiname nuotykių darbe?

– Žinoma, kad yra baisu, bet iš klaidų mes ir mokomės. Net savo srities profesionalai klysta. Šiame darbe klaidos gali būti tikrai didesnės ir skaudesnės, tačiau turime dar nemažai laiko išmokti, kiek įmanoma daugiau ir klysti, kol dar galime tai.

– Neseniai susitikote su Lazdijų krašto jaunimu. Kodėl Jums tai svarbu?

– Aš pati iki 12 klasės nebuvau apsisprendusi, ką noriu veikti gyvenime. Daugelis mano bendraamžių taip pat. Manau, jog moksleiviai turi susipažinti su visomis įmanomomis galimybėmis. Taip pat, kadangi aš pati gyvenau ir mokiausi Lazdijuose, jaučiuosi šiek tiek skolinga. Turėjau labai gerą laiką, mokykla suteikė nemažai galimybių, atvėrė naujų kelių, mažiausiai, ką galiu padaryti, tai atvykti ir pasidalinti savo minimalia patirtimi.

– Savanoriavote? Ką tai davė Jums?

–  Taip, savanoriavau per Jaunimo savanorišką tarnybą (JST) Lazdijų kultūros centre, savanoriaudavau įvairiuose renginiuose ir kitose iniciatyvose. Savanorystę visada laikiau labai reikalingu dalyku ir ją rekomenduoju kitiems. Bet kokia savanorystė yra labai vertinga, tačiau konkrečiai noriu paminėti savanorystę per JST. Įstaigą, kurioje savanoriavau, galėjau pasirinkti pati. Kadangi Lazdijų kultūros centras labiausiai atitiko mano pomėgius, pasirinkau būtent jį. Galėjau susipažintu su darbu ten, pamatyti, kaip viskas atrodo iš dar arčiau. Savanorystės metu su mano koordinatore Inga Basevičiūte sukūrėme renginį „PO DANGUM“. Smagu matyti, kad jis vis dar organizuojamas. Gavau nemažai patirties. Taip pat ši programa prideda 0,25 balo prie stojimų. Rekomenduoju ir kitiems išbandyti save šioje programoje, tai tikrai padės susipažinti su norimu darbu iš arčiau.

– Ko palinkėtumėte Lazdijų krašto jaunimui?

– Tikriausiai palinkėčiau išlaikyti gyvenime balansą. Mokytis, švęsti, savanoriauti, dirbti, keliauti, mėgautis gyvenimu – viską daryti tiek, kiek patiems reikia. Kad gyvenime niekada nereiktų gailėtis, jog neturi jokių prisiminimų iš jaunystės arba atvirkščiai – jog nepasiekei to, ko norėjai.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-15)