Šokėjas R. Revuta: „Dvi partneres turiu Teizuose ir abi gerulės“

Lazdijų rajono meno saviveiklininkų šventėje Rimantui Revutai, Teizų laisvalaikio salės liaudies šokių kolektyvo „Trepsiukas“ nariui, buvo dėkota už sceninio šokio kultūros bei liaudies šokio puoselėjimą, įteikta nominacija.

Tai buvusi jam didžiulė staigmena, mat šoka ne dėl laurų ar apdovanojimų: „Labai nustebau, kad, pasirodo, kultūros darbuotojai ne tik žiūri, bet dar ir stebi, ir įvertina. Aš apie tai nė nepagalvojau, maniau, šoku ir šoku, jau kaip išėjo, taip ir gerai.“  

„Prieš 35–40 metų buvau šokęs Kauno politechnikumo šokių kolektyve. Vadovavo jam šokių kolektyvo „Rasa“ vadovai. Mus, kaimo vaikus, kai paėmė, tai greit ištreniravo. Jau tuomet šokių šventėse teko dalyvauti. Vėliau tie patys vadovai pakvietė į šokių ansamblį „Rasa“. Daugiau nei porą metų šokau ten“, – prisimena. Paskui vedė – šeima, buitis ir šokiams laiko neliko.

 Grįžo į tėviškę – Simną. „Simno kultūros centro direktorė sumanė suburti šokių kolektyvą. Ji nežinojo, kad esu šokęs, bet buvau toks aktyvesnis, tad pakvietė ir mane. Sutikau, man šokis – nesvetimas“, – sako. Taip pradėjęs šokti Simno kultūros namų šokių kolektyve „Susukcinis“.

Paskui pakvietė ir į Teizus, ten šokėjų trūko: dabar jau kokie 7 metai Rimantas šoka Teizų laisvalaikio salės liaudies šokių kolektyve „Trepsiukas“. „Vieną kartą, kitą sušokti pakvietė ir taip šoku iki šiol. Kojos neneša, bet dar šoku“, – kvatoja prityręs šokėjas. Surimtėjęs prisipažįsta, kad ir sąnarius maudžia, kojytes vis suskausta, atsisako šokti, bet dar kartelį paprašytas vis sušoka, vis dar išeina į sceną. „Aš toks keistesnis, mėgstu pasitampyti, tai, matyt, tinku“, – humoro nestokoja Rimantas.

Iš Simno į Teizus ne per toliausiai, juolab kad važiuoja ne vienas, o trise: dar viena simniečių pora šoka Teizuose. „Mes dar metus ar du varėme dviem frontais: ir Simne šokome, ir Teizuose. Su dviem kolektyvais vienu metu. Būdavo, ir su vienais, ir su kitais reikia šokti, o kai dar toje pačioje šventėje ir su vienu kolektyvu reikia šokti, ir su kitu, tai vis kokia kapela pagroja, kol mes persirengiame“, – priduria.

Dabar Rimantas šoka tik Teizuose: „Ateina laikas, kai reikia viską mažinti.“

Šokių vadovė Angelė Laukionienė Rimanto niekaip nepaleidžia, giria šokėją dėl jo plastiškų judesių, gabumų šokio menui. Vyrų šokėjų labai trūksta – galvos skausmas ne vienam šokių kolektyvo vadovui. „Kad ką nori paimtum, taip nėra. Tais laikais, kai aš pradėjau šokti, buvo didelė atranka, į vieną vietą keletas vyrukų pretenduodavo, vertindavo dar ir pagal ūgį, šokėjais imdavo aukštesnius, o ir „strainumo“ reikėjo. Atranka būdavo, žiūrėdavo, kaip judi, ir jau tada spręsdavo, ar tu tinkamas, ar ne“, – prisimena. Prajuokina Rimantas sakydamas, kad dabar, kai nėra kam šokti, tai visi tinkami.

Surimtėjęs vis tik pripažįsta, kad norint šokti reikia ir noro, ir sveikatos, ir valios. „O su amžiumi gi daugeliui iš mūsų, šokančiųjų, tai kojas skauda, tai klubus, tai sąnarius, ne man vienam, čia visų panašios bėdos. Skauda, o šokti reikia, skųstis negali, valios reikia eiti ir šokti, jei koks pasirodymas ar šventė“, – neslepia.

„Bandau jau aš lyg ir atsisakyti, bet vis dar paprašo, dar kartelį, neatsisakau, sutinku, o dabar pastebėjo, įvertino, tai vėl negražu būtų išeiti, reiks dar šokti. Sarmata dabar taip iš karto mesti, juk šitaip mane įvertino, išgyrė. Matysiu, kaip sveikata leis, jei galėsiu, dar šoksiu. Per daug griežtai dar ir nebuvau atsisakęs. Matysiu pagal situaciją“, – pažada saviveiklininkas.

Be to, taip staiga išeiti iš kolektyvo nebūtų paprasta: daug metų šokta, keliauta, bendrauta, susidraugauta. „Kas kažkur yra ar dalyvavęs, ar šokęs, ar dainavęs, žino, kad traukia ir muzika, ir šokis. Menas artimas širdžiai“, – prisipažįsta.

Nors specialybė Rimanto visiškai su menais nesusijusi: dirbo kelininku, paskui sukūrė nedidelį savo verslą, kaip pats sako, mini krautuvukę turįs.

Šokti nepabosta. „Vis naujus šokius mokomės. Šokiai judrūs ir smagūs, tai yra ką veikti. Šlaputukai būname, bet noro šokti turime“, – neslepia šokėjas.

Po repeticijų namo neskuba. „Ir gimtadienius, ir jubiliejus atšvenčiame kartu, o ir po repeticijų šlapi laukan nelekiame, atvėstame pamažu, pasėdime, arbatos išgeriame, pasikalbame“, – dėsto.

O ir motyvacijos yra. „Angelė ir ekskursijų surengia. Toks stimulas yra. Ji užsiima, rūpinasi, kad mums būtų smagu“, – teigia.

Paklaustas, kiek per tiek metų šokių partnerių turėjęs, sako, kad klausimas labai „cekavas“. „Simne – viena, o Teizuose – dvi. Šokau su tokia ūkininkaite, aš atsiprašiau jos, sakiau, kad negaliu daugiau šokti, bet Angelė vėl įprašė, mat vienas šokėjas išėjo, Birutė liko viena, tai dabar su Birute šoku. Dvi partneres turiu Teizuose ir abi gerulės“, – atsako.

Humoro Rimantas nestokoja – dabar, kai tokia niūruma už lango, juoko labai reikia. „Man labai patinka optimistai. Paplepi su žmogumi, kuris optimistas, tai, atrodo, ir palengvėja, ir šviesiau pasidaro. O sutinki kokį „zanūdą“, tai, Dieve Dieve, rankos iki kelių nusvyra, kai jo kalbų pasiklausai“, – tiesiai sako. Džiaugiasi, kad šokių kolektyve nė vieno „zanūdos“ nėra, visi – optimistai. „Mūsų šokių kolektyvas – kaip darni šeima“, – teigia Rimantas.

Šokant žiemą laikas greičiau bėga, o darbus, jei tik noro yra, tai spėja apsidirbti visi. „Labai daug ūkininkų šoka. Darbų jie tikrai daug turi. Bet visur dalyvauja, visur suspėja. Kai yra noras šokti, tai žmonės prisitaiko“, – žino Rimantas.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-10)