Į naują gyvenimą nėrusi A. Pileckienė: „Nežinau, ar norėsiu atgal“

Beveik kiekvieną rytą su Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokytoja Audrone Pileckiene skubėdamos į darbą ryte susitikdavome toje pačioje vietoje – ties Lazdijų šv. Onos bažnyčia. Persimesdavome keliais žodžiais, visuomet linksmais, pakeliančiais nuotaiką. Kai šiemet pirmąją mokslo metų dieną skubėjau į darbą, žinojau – Audronės tikrai  nesusitiksiu. Ji tuo metu jau keliavo nauju savo gyvenimo keliu – į Vokietiją, į naujas patirtis, naują gyvenimą, naują darbą.

Dar gerokai prieš jai išvykstant kviečiau pasidalinti mintimis, kas paskatino palikti tokį jos mėgstamą darbą, kitas veiklas su mokiniais, su jaunaisiais šauliais. Ji sakė kol kas dar negalinti kalbėti, dar neapsisprendusi, ar reikia. Tik sakydavo, kad gimnaziją paliekanti be jokių nuoskaudų.

Šįkart bendravome jau telefonu, daugiau kaip 1000 kilometrų atstumu nuo Lietuvos. Ir visai nesvarbu to miestelio, kuriame ji šiuo metu gyvena, pavadinimas. Svarbu, kad ji jau nebe čia. O šio neilgo mūsų pokalbio nuotrupos tegul išsklaido bet kokias abejones – Audronė kaip visuomet pilna optimizmo, pozityvo ir įvairių veiklų, kurios, kaip sako ji pati, pravers gyvenime bet kokiu atveju.

Mokytojos pašaukimas, atėjęs su genais

Pokalbį pradedame nuo to, jog aš vis dar negaliu patikėti, jog tokia ypatinga Lazdijų gimnazijos mokytoja, pelniusi rajono Metų mokytojos titulą, 2020 metais už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą apdovanota Lietuvos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, ryžosi palikti savo darbą.

Audronė atvira – pirmoji mintis, sukirbėjusi galvoje apie tai, ką ji veikianti gimnazijoje, buvo per vieną „Tūkstantmečio mokyklų“ programos seminarą, kai jame dalyvavę mokytojai buvo pakviesti 3 valandas... dėlioti Puzzle žaidimą, o po to kalbėtis ir argumentuoti, kodėl ir kaip tą darė. Audronė sako niekaip negalėjusi įsivaizduoti, kaip šias žinias galėtų pritaikyti bendraudama su vaikais. Pasak jos, su jais – auklėtiniais, bet kokio amžiaus mokiniais reikia tiesiog nuoširdžiai ir daug bendrauti. Ne tik pamokų metu, bet nuolat, įvairiomis formomis, kelionių metu, stovyklose, per pertraukas.  Apie tai ji kalbanti iš savo asmeninės patirties.

Niekas nepaneigs, kad Audronė Pileckienė buvo viena labiausiai ir mokinių, ir jų tėvų geidžiamų  klasės auklėtojų, kad būti jos auklėtiniu buvo didelė dovana, nes su ja buvo ir linksma, ir įdomu, ir nepakartojama. Ko gero, nė vieno darbo mokykloje – ar tai buvo jos tiesioginis istorijos mokytojos darbas, ar užklasinė veikla, ji neatliko taip, kad tik pasidėtų pliusiuką savo darbo plane.  Būti mokykloje jai buvo ne tik gera. Ko gero, tai buvo pašaukimas, genais atkeliavęs iš mamos Jadvygos Birutės Endrijaitienės, kuri, jei kas pamenate, taip pat visuomet sugebėdavo mokinius uždegti, sudominti, būti jų siela.

Turi daugybę veiklų, padedančių tobulėti

Audronė pasakoja, kad Vokietijoje mokytojų iš Lietuvos yra ir daugiau. Hamburge dirba mokytoja Giedrė Bazilevičienė,  kuri kažkada jai, atėjusiai į Lazdijų gimnaziją iš mažos Krosnos mokyklėlės, buvo kaip mentorė, globėja, jos mokytoja. Tiesa, ji išvyko ne iš Lazdijų, o iš Jonavos Senamiesčio gimnazijos, kurioje praleido ne vienerius sėkmingo darbo metus.  Iki šiol jų ryšys nebuvo nutrūkęs, o dabar Vokietijoje telefonu dažnai pasikalbančios vis pajuokauja, kažin, kaip tas jų eksperimentas – išbandyti save visai kitokioje veikloje, pavyks.

Audronė sako, kad motyvas išvykti buvo dar ir tai, kad kitais metais ji šiaip ar taip būtų sulaukusi pensinio amžiaus. O į pensinio amžiaus žmones, kad ir kokioje srityje jie dirbtų, darbdaviai pradeda žiūrėti ne taip jau ir maloniai. Tada, suprantama,  mažėtų darbo krūvis, pamokų skaičius, mažėtų ir atlyginimas. Ji  nebijant pasakyti, jog šiuo metu jos atlyginimas Vokietijoje, kurioje ji prižiūri dar visai žvalią senutę, yra trečdaliu didesnis, nei tas, kurį gavo dirbdama gimnazijoje.

Išvykdama  į nežinomybę labiausiai jaudinosi, kaip ją priims jos globotinės šeima, ar sugebės prisitaikyti, ar pakaks vokiečių kalbos žinių bendraujant. Tačiau abejonės išsisklaidė jau pirmą darbo dieną – ji buvo maloniai priimta, susipažino su keturiomis senutės dukromis, kurios pačios mama labai rūpinasi. Ir prižiūri, kad Audronė jai skirtomis laisvo laiko valandomis pailsėtų, išeitų pasivaikščioti.

Savo poilsio valandas Audronė sako kruopščiai planuojanti. Visų pirma, mokosi tokio amžiaus žmonių slaugos ir priežiūros, studijuoja vokiečių tradicijas ir kultūrą, mokosi vokiečių kalbos, nes  nori gauti pažymėjimą dėl kalbos žinių lygio, kuris galbūt atvers naujas perspektyvas. Ji Vokietijoje dar nepilnas mėnuo, dar negalinti daug planuoti. Kai jos auklėjamoji klasė atėjo atsisveikinti, ji sako pažadėjusi, kad kada nors vis tiek grįš. O ar taip bus – dar nežinanti.

Vėlyvi vakarai yra be jokių išlygų skirti pokalbiams su vyru Kęstučiu, su kuriuo ji yra ne tik darni ir nuostabiai sutarianti šeima, bet ir bendraminčiai, bendražygiai, į gyvenimą išleidę gražų būrį pilietiškų žmonių, jų auklėjimui, švietimui, lietuvybės ir patriotiškumo ugdymui atidavę daugybę gyvenimo valandų, kurias sudėjus išeitų net ne vieneri metai. Be vyro, be šeimos pritarimo, sako Audronė, ji nebūtų pasiryžusi tokiai gyvenimo avantiūrai – išvažiuoti, išbandyti save kitoje šalyje, kitokiame darbe.

Kaip ir namuose, laiko atranda ir savo sudėtingiems nėriniams vąšeliu, ir knygoms. Dar – bendravimui su dukromis Urte ir Aiste, kurios šiuo metu yra ne tik mamos palaikytojos, bet ir konsultantės. O feisbuke  bendrauja  grupėje su savo buvusia auklėjamąja klase, kurią šiuo metu į gyvenimą veda kolegė Asta Eidukaitienė.  Bendrauja ir su savo globotinės dukros šeima, kuri gyvena čia pat, vos per kelią nuo mamos. Žodžiu, laikas yra taip išdalintas, kad neliktų laiko liūdesiui, o būtų kuo daugiau naujiems atradimams ir žinioms.

Stovyklautojams yra  tvirtai pažadėjusi  – vasarą bus kartu   

„Lazdijų žvaigždė“ ne kartą yra rašiusi apie Audronės Pileckienės vadovaujamas vaikų stovyklas Šventojoje, kurias jau daugelį metų organizuoja Liškiavos parapijos klebonas Vidmantas Striokas. Tose stovyklose, į kurias vietos būna išgraibstomos dar žiemą, vos užsiminus apie jų organizavimą, Audronė buvo pagrindinis variklis ir idėjų generatorius. Ten būdavo tiek veiklų, kad vaikams, ko gero, vienintelį kartą per visus metus neprireikdavo naršyti telefonuose, nelikdavo laiko net paskambinti tėvams, draugams. Tai dėl šių stovyklų Audronė ir dabar, kalbėdama telefonu iš Vokietijos, sako, kad vaikams yra pažadėjusi būtinai tuo metu sugrįžti ir taip suplanuoti savo laiką, kad galėtų dar kartą kitą su jais pabūti. Ir jai pačiai yra smagi ši veikla, žino, jog daro labai prasmingą darbą – moko vaikus turiningai ir organizuotai poilsiauti, leisti parodyti savo talentus, nuolat prisiminti tikėjimo tiesas ir dvasinius dalykus, kurie kasdieniame gyvenime dažnai yra nustumiami į šoną dėl didelių gyvenimo tempų, dėl tuščių pramogų, dėl madingo gyvenimo būdo, į Lietuvą atkeliaujančių vakarietiškų tradicijų.

Prieš keletą dienų feisbuke, Audronės Pileckienės paskyroje, atsirado pirmasis jos įrašas ir nuotraukos iš Vokietijos. Ten ji – žydinti ir laiminga, sakanti, kad naujus kelius galima surasti nesidairant į paso duomenis. Tereikia išdrįsti ir labai norėti.   

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-09-27)