Vertinimas ir žinios – raktiniai žodžiai šįsyk Seinuose

Seinų rotušėje vykusiame SETI susirinkime dalyvavo ir trys anglų k. mokytojos iš Lazdijų rajono: Rita Babarskaitė iš Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos, Sandra Ažukienė iš Šeštokų mokyklos ir aš iš Krosnos. Dienotvarkėje - du klausimai: vertinimas mokymuisi ir neseniai „The Guardians“ laikraštyje spausdinto straipsnio analizė.
Vertinti – tai atsisėsti šalia
Teresa Sawicka iš Punsko gimnazijos kalbėjo apie vertinimą mokymuisi, taip pat dar vadinamą formuojamuoju. Vertinimas mokymuisi – tai sąveika ir dialogas tarp mokytojo ir mokinio, padedantys mokiniui suprasti, ką kitą kartą jie turi padaryti geriau. Tai išmintingas taisymas, o ne teisingas atsakymas iš pirmo karto. Tai toks mokinių informavimas apie jų mokymąsi, kuris įgalina juos siekti dar geresnių rezultatų. Grįžtamojo ryšio individualumas – parama žemesnių pasiekimų mokiniams ir iššūkis gabiesiems.
Teresa dalinosi savo patirtimi ir įžvalgomis vertinimo procese, patarė naudoti tokias technikas kaip šviesoforas ar užrašai ant baltos nutrinamos lentos (tai gali būti A4 formato lapai, nudažyti tiesiog ant suolo), vardų lentelės, kurias mokytojas ištraukia uždavęs klausimą (tikimasi, kad visi dalyvautų pamokoje ir kiekvienas klausimas adresuotas čia esančiam) ar išėjimo kortelėmis, ant kurių išeidami mokiniai užrašo atsakymą į mokytojo pamokos temą apibendrinančio atsakymo reikalaujantį klausimą.
Buvo kalbama ir apie būdus, kaip sėkmingiau įtraukti mokinius į mokymosi procesą. Juk mokytojo užduotis yra sukurti mokymosi etosą, kur mokymasis yra vertingas ir džiaugsmingas (žinoma, to pasiekti bus lengviau, jei mokytojo ir mokyklos strategija sutaps), kur mokinys išdrįsta prašyti pagalbos, kur mokymasis yra vienas svarbiausių mokinio savigarbos stiprinimo dėmenų (sandų), tikint, kad VISI gali mokytis ir išmokti.
Grįžtamasis ryšys – neišmatuojamos svarbos dalykas mūsų smegenims. Tai tarsi riebalai mūsų kūne. Kai kurios rūšies riebalai užkemša arterijas ir padidina cholesterolį iki pavojingo lygmens (pažymiai, raidės, reitingavimai), tuo metu kai kurie iš jų (pvz., vertinimas aprašant) mažina cholesterolį. Galingiausias moderatorius, kuris gerina pasiekimus, anot profesoriaus švietimo tyrimų Melburno universitete Dž.  Hattie, yra grįžtamasis ryšys. Todėl receptas būtų – „šlakelis grįžtamojo ryšio“.
Pagavi ir įtikinama pasirodė mano kažkur skaityta sodo analogija. Jei apie mokinius galvosime kaip apie augalus, tai sumuojamasis vertinimas augalams – paprasčiausias matavimas: gal ir įdomu palyginti vieną su kitu, tačiau augalų augimui toks matavimas jokio poveikio nedaro. Formuojamasis vertinimas – tai augalo maitinimo ir laistymo, būtent kurio reikia vienokiam arba kitokiam augalui, atitikmuo, kuris augimui daro tiesioginį poveikį.
Trumpai tariant, vertinimas mokymuisi – tai kultūra, sukurta jūsų klasėje. Tai mokytojo ir mokinio partnerystė.
Beje, vaikai ne visada išmoksta to, ko mes mokome. Todėl svarbiausia vertinti ne mokymosi pabaigoje, o eigoje, procese, kol dar galima ištaisyti, padėti suklydus. Sakoma, kad pamokose, kur yra vertinama mokymuisi, mokiniai išmoksta dvigubai daugiau.
Žodis vertinti anglų kalboje – assess, kilęs iš lotynų kalbos „assidere“, ir reiškia jis „sėdėti su“. Vertinant reikėtų atsisėsti šalia mokinio. Daryti kažką „su“ mokiniais „šalia“ jų, bet ne „jiems“.
Scientia potestas est*
Kai buvo diskutuojama antruoju klausimu, kai svarstyta, ką svarbiau išmokti: žinias ar perkeliamuosius gebėjimus (kritinis mąstymas, problemų sprendimas, priežastingumas ir kita), moderavo Dorota Campfield ir Patrick Fox. Dabar madinga daug kur, įskaitant ir akademines tribūnas, sakyti, kad bet kokias žinias gali „suguglinti“ kada beprisireikus, kad svarbu ugdyti perkeliamus gebėjimus, kad 65 proc. šiandienos mokinių dirbs darbus, kurie dar neegzistuoja. Ar tikrai žinios šiandien nebereikalingos?
Pagrindinė straipsnio „Pasaulyje po tiesos, statistikos teikimas galėtų būti svarbi viešoji paslauga“  (angl. “In a post truth world, statistics could provde an essential public service“) mintis byloja, jog be žinių joks kritinis mąstymas neįmanomas, tik apsiginklavę žiniomis galima gintis nuo manipuliavimo ir nelygybės.
Straipsnyje R. Russel, pradinių klasių mokytojas, šiuo metu dirbantis Barselonoje, teigia: „Paprašyk manęs pakomentuoti, ką žmonės mano apie pirmos lygos komandas, ir aš žerdamas statistiką parašysiu esė bei pateiksiu pagrįstą patarimą; bet parodyk man keletą neįkainojamų meno kūrinių ir paprašyk to paties, ir nieko panašaus nesulauksi. Ir rašo jis ne todėl, kad nori patapšnoti sau per petį dėl svajonių komandos pergalių, o tiesiog norėdamas atkreipti dėmesį į tai, kad patys gebėjimai iš tiesų nėra perkeliami. Jie priklauso nuo aukšto lygio žinių.“
Svarbu paminėti, kad mūsų turimos žinios neišvengiamai susijusios su kontekstu, kuriame jos yra žinomos, todėl žinios ir patys faktai laikui bėgant bei keičiantis socialiniams kontekstams kinta.
Jis teigia, kad žinios vaidina svarbų vaidmenį diskutuojant su tais – ir netgi keičiant mąstysenas tų, kurie turi rasistinius, fanatinius ir, galiausiai, klaidingus įsitikinimus. Be žinių ir tam tikrų faktų pripažinimo esame tik skirtingas nuomones turintys žmonės, rėkiantys vieni ant kitų. Būtent dalykinės žinios  leidžia kritiškai vertinti populistų kalbas.
R. Russel primena, kokio būta nustebimo abiejose Atlanto pusėse, kodėl Donaldas Trumpas nebuvo nubaustas už melą. Čia prisimenu mūsų užjūriuos gyvenančio filosofijos profesoriaus Algio Mickūno pateiktą pavyzdį – vieno jo doktorantų papasakotą istoriją apie komunikacijos ekspertų susitikimą JAV, kuriame vyravo pyktis ir neviltis, kad prezidentu buvo išrinktas D. Trumpas.  Susitikime buvo sakoma, kad komunikacijos paskaitose dėstoma statistika, kas ir ką pasakė, kiek žmonių buvo vienur ar kitur… O retorikos čia nė kvapo, todėl nieko stebėtino, pasak filosofo, kad balsuojama už Trumpą, kuris nieko nepasakė, bet retorika jo galinga, argumentai ad hominem,** nes nesusigaudoma, kas yra tuščia retorika. Vieną dieną kandidatas sako vienaip, kitą – kitaip, o kontraindikcijos ir prieštaravimai – niekam nė motais.
Faktai yra turimų žinių žodynėlis, tačiau juos reikia mokėti ir sieti vienus su kitais, matyti ryšius. Tam yra mokytojas. Tam, kad kažką suvoktum, pirmiausia turi žinoti – o žinių taikymas vyksta jau trečiame etape.
Laimei, žmonės nori tikėti tuo, kas teisinga. Nors visi esame linkę priimti tai, kas atitinka mūsų dabartinius įsitikinimus, ir atmesti tai, kam nepritariame, tačiau jei mūsų žinios neišsamios, abejonės gali tik suklestėsi. Mums abejojant, bus sėjama baimė, pasakojami blėnys, siekiant įtikinti ir manipuliuoti. Turint tinkamą ir pakankamą žinių bagažą minėti dalykai mažiau grėsmingi.
Straipsnio pabaigoje R. Russel daro išvadą, kad privalome susigrąžinti  žinių vertę. Tik taip bus galima griauti ekstremizmo bangą. Tam reikės visuomenės veiksmų apskritai – ne tik mokytojų. Mūsų mokyklose, žiniasklaidoje ir namuose privalome užtikrinti, kad žinios vėl būtų laikomos svarbiausiu praturtėjimo ir pažangos įrankiu.
Pabaigai
Dėl to, kad galiu dalyvauti SETI susitikimuose Seinų rotušėje, kalti Seinų meras Arkadiusz Adam Nowalski ir Lazdijų Artūras Margelis. Ačiū jiems. Ne visada patogios ir lengvos temos čia aptarinėjamos. Anądien įsiminė vieno  amerikiečių  gyvenimo meno mokytojo  Craig D. Lounsbrough mintis: „Patogumas nėra tikslas, kurio siekiu, tai veikiau vieta, kurioje slepiuosi.“ Patinka ji man.
* lot. scientia potestas est – žinios – jėga.
 ** lot. argumentum ad hominem – argumentacijos klaida daroma tada, kai kritikuojama oponento asmenybė, užuot kritikavus jo teiginius.
Jūratė Sutkuvienė