Naujoji „Kregždutės“ direktorė Gintarė Stankevičienė: „Džiaugiamės, kad galime vaikus auginti čia, savo krašte“

Jauna, žavi, charizmatiška. Mokanti siekti tikslų savo gyvenime ir gebanti uždegti kitus. Laiminga. Nes laimė visų pirma yra puiki šeima. O Gintarė Stankevičienė, naujoji Lazdijų darželio-mokyklos „Kregždutė“ direktorė, tokią, kaip teko pastebėti šio interviu metu, turi.

„Lazdijų žvaigždė“, kalbinusi G. Stankevičienę, vos savaitę laiko vadovaujančią dideliam kolektyvui, suteikia galimybę iš arčiau susipažinti su dar viena nauja rajono įstaigos vadove.  

– Laimėjote konkursą Lazdijų darželio-mokyklos „Kregždutė“ direktoriaus pareigoms eiti. Kaip kilo idėja dalyvauti jame? Ar buvo draugų, kurie paragino, ar tai buvo tik jūsų vienos sprendimas?

– Kadangi šių metų pradžioje ISM universitete baigiau Švietimo vadybos magistrantūros studijas ir jau turėjau išsilaikiusi vadovavimo švietimo įstaigai kompetencijas, tai sužinoję, kad buvo paskelbtas konkursas, nemažai draugų ir pažįstamų vis klausinėdavo, ar ketinu dalyvauti. Tiesa, iš pradžių buvo daug svarstymų ir dvejonių, bet mano šeima ir artimiausi draugai mane skatino pabandyti. Galutinį sprendimą dalyvauti konkurse priėmiau pasitarusi su vyru.

– Kiek žinome, gyvenate Veisiejuose. Kodėl darbui rinkotės Lazdijų ugdymo įstaigas: iš pradžių dirbote pavaduotoja „Vyturėlyje“, dabar vadovausite „Kregždutei“. Ar Lazdijai suteikia daugiau perspektyvų ir galimybių?

– Lazdijuose galimybių tikrai daugiau, kadangi ir švietimo įstaigų čia yra daugiau. Veisiejuose dirbti nebuvo galimybės, nes ten jau dirbo trys anglų kalbos mokytojos. Todėl turėjau ieškoti kitos darbo vietos. Darbą pradėjau Aštriojoje Kirsnoje, todėl esu įpratusi važinėti po keliasdešimt kilometrų per dieną.

– Papasakokite apie savo kelią renkantis mokytojo profesiją. Ar buvo jūsų šeimoje, giminėje mokytojų? Kokie mokytojai Veisiejų Sigito Gedos gimnazijoje, kurią baigėte, buvo jums didžiausias autoritetas ir galbūt paskatino tapti pedagoge? Kur mokėtės po gimnazijos, ką esate baigusi? Kur dirbote baigusi mokslus?

– Mano šeimoje mokytojų nėra, tačiau mane ši profesija traukė nuo pat mažens, su draugėmis laiptinėje žaisdavome mokyklą, namuose viena nuolat mokydavau savo įsivaizduojamus mokinius. Dvyliktoje klasėje jau aiškiai žinojau, kad noriu būti mokytoja. Ir nors gavau pasiūlymą nemokamai studijuoti psichologiją, pasitarę su šeima nusprendėme, kad geriau rinktis mokamas studijas, bet tas, kurių tikrai noriu – anglų kalbos filologiją. Po pirmojo pusmečio mane perkėlė į nemokamą vietą, grąžino pinigus už pirmąjį pusmetį ir visus 4 studijų metus gavau stipendiją.

Mokykloje turėjau nemažai autoritetų, ten dirba nuostabūs mokytojai, kuriuos iki šiol labai myliu ir gerbiu. Nuo 3 klasės mokykloje lankiau aerobiką, o trenerė, dabartinė mano anyta Jolanta Stankevičienė tuo metu buvo mūsų visų mergaičių didžiausias autoritetas. Ji buvo vienas tų žmonių mokykloje, kuri visada pagelbėdavo, paguosdavo ir palaikydavo. Vyresnėse klasėse didžiausias autoritetas buvo mano auklėtoja, taip pat anglų kalbos mokytoja, šiuo metu dirbanti direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vaida Slančiauskienė. Visas studijų praktikas atlikau Veisiejuose, Vaida buvo tikras mokytojos pavyzdys, kuriuo norėjau sekti. Labai džiaugiuosi, kad jauni žmonės, atlikdami praktikas, gali pasisemti žinių, patirties ir motyvacijos tapti mokytojais. Studijavau ir anglų kalbos filologijos studijas baigiau Lietuvos edukologijos universitete. Studijuodama ketvirtame kurse, metus laiko pavadavau dekretinių atostogų išėjusią anglų kalbos mokytoją ir dirbau Veisiejų Sigito Gedos gimnazijoje.

– Jau savaitė, kai dirbate naujoje darbo vietoje. Kas labiausiai Jums patinka „Kregždutėje“, o ką galbūt norėtumėte keisti?

– Ši savaitė pralėkė labai greitai. Dar tik susipažįstu su žmonėmis ir visa aplinka. Prieš pradedant darbą „Kregždutėje“ tikrai buvo nemažai jaudulio. Tačiau jau pirmą dieną atėjusi ir susitikusi su darbuotojais pasijutau kažkaip ramiau. Darbuotojai atrodo malonūs ir paslaugūs. Labai smagu, kad mokyklos-darželio teritorija pakankamai didelė ir yra erdvės vaikams užsiimti įvairiomis veiklomis pertraukų metu.

Savaitę padirbus, dar sunku pasakyti, ką norėčiau keisti. Manau, kad reikia išsamiau susipažinti ir su čia dirbančiais žmonėmis, ir su darbo aplinka. Laikui bėgant, jei reikės, priimsime bendrus susitarimus įvairiais klausimais. Džiaugiuosi, kad artėja kalėdinis laikotarpis ir pradėsime organizuoti bendrus šventinius renginius, kurie visuomet ir visus nuteikia pozityviai. Man labai svarbu geras santykis su žmonėmis. Tada ir bendrus sprendimus, ir pokyčius įgyvendinti yra lengviau.

– Dirbti su mažaisiais ypač sunku. Būna nepatenkintų, kartais nepagrįstai priekabių tėvų, „nelaimingų“ auklėtojų. Ar esate susidūrusi su tokiomis situacijomis „Vyturėlyje“, „Kregždutėje“? Kaip pavyksta jas spręsti?

– Nors dirbti su vaikais sunku, bet man šis darbas – labai prasmingas ir teikiantis džiaugsmo. Situacijų pasitaiko įvairių, bet nepavadinčiau jų nepagrįstomis priekabėmis. Kiekviena mama ar tėtis savo vaikui nori geriausio, todėl natūralu, kad kartais atsiranda nesusikalbėjimų. Aš manau, kad viską galima išspręsti kalbantis ir randant bendrus sutarimus. Tik reikia kantrybės, noro  pasistengti, išklausyti, kokie yra jų lūkesčiai, kokias problemas mato ir kokie galimi jų sprendimo būdai.

– Žinome, kad turite dvi dukras, kurios mokosi Veisiejuose. Dažnai tenka girdėti apie puikius jų pasiekimus. Ar daug laiko skiriate bendravimui ir darbui su jomis? Kaip skatinate ar motyvuojate mokytis?

– Taip, turiu dvi dukras. Rusnė mokosi trečioje klasėje, o Luknė yra priešmokyklinukė. Turbūt visi dirbantys tėvai pritartų, kad to laiko vaikams paroje visada pritrūksta, bet su vyru stengiamės kuo daugiau jo ir kiek galima kokybiško praleisti kartu. Keliaujame kartu, penktadienio filmukus žiūrime kartu, vakarais skaitome pasakas ir aptariame dienos įvykius.

Vyresnioji dukra žaidžia futbolą ir po stovyklos Vilniuje gavo pasiūlymą žaisti Vilniaus „Žalgirio“ mergaičių komandoje. Todėl visą rugsėjį ir spalį, kiekvieną savaitgalį, važinėjome visa šeima į Vilnių jos palaikyti. Papildomai skatinti jų nereikia. Rusnei pati didžiausia motyvacija yra jos pasiekimai. Baigusi antrąją klasę, už puikų mokymąsi ir pasiekimus sporte ji gavo „Jazmino žiedo“ apdovanojimą – aukščiausią įvertinimą Veisiejų Sigito Gedos gimnazijoje. Jai tai buvo didelis džiaugsmas ir didžiausia motyvacija. Mes galime tik pasidžiaugti jos noru, užsidegimu ir sunkiu darbu, nes futbolo treniruotes lanko 5 kartus per savaitę. O dar meno mokykloje lanko fortepijono užsiėmimus ir gimnazijoje – aerobiką. Mums, tėvams, svarbiau stebėti, kad iš to didelio noro visur suspėti neperdegtų.

Mažoji dukra antrus metus lanko aerobikos būrelį, tai kiekvieną vakarą grįžusi visiems demonstruoja savo sportinius sugebėjimus ir lankstumą.

– Lazdijuose dirbantys veisiejiečiai sako, kad niekuomet nekeistų Veisiejų miestelio žavesio į galimybę gyventi Lazdijuose. O Jūsų šeima ar yra kada nors svarsčiusi tokią galimybę?

– Mūsų šeima – taip pat iš tų, kurie Veisiejų neiškeistų. Abu su vyru esame užaugę Veisiejuose, čia jaučiamės geriausiai, o ir mūsų artimieji gyvena šalia. Močiutės visada pagelbsti, jeigu reikia paimti mergaites ir suvežioti į būrelius. Gyventi kitur niekada nesvarstėme. Net studijuodami Vilniuje per ketverius metus nesame ten pasilikę nė vienam savaitgaliui. Mūsų širdys visada buvo Veisiejuose, todėl labai džiaugiamės, kad čia gyvename, kad galime savo vaikus auginti čia, savo krašte.

Nijolė Sukackienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-08)