Gyvos pamokos jaunajai kartai: knygos atgimė vaikų rankose

Knygų įrišimo tradicija – gana sena Lietuvoje, Veisiejuose šio amato ištakos siekia 19 a. Žinia, tai – itin brangus amatas. Gal todėl dabar jau primirštas ir nepropaguojamas. Džiugu, kad šiandien dar turime žmonių, kurie šį amatą atgaivina, puoselėja, dalinasi darbo patirtimi bei žiniomis.
Mūsų kraštas gali didžiuotis, kad užaugino žmogų, kuris nepamiršta savo šaknų, noriai čia lankosi ir dalinasi tuo, ką sukaupė per ilgus savo darbo metus. Veikla jo – ypatinga ir išskirtinė, mat šiuo amatu užsiimančius žmones galima  suskaičiuoti ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, tai itin reto amato atstovai. Dar džiugiau, kad jis noriai bendrauja su jaunąja karta ir sakosi, kad jam tai itin įdomu. Šis paprastas ir šiltai bendraujantis žmogus – tai Vilniaus universiteto knygrišys–restauratorius, Vilniaus knygrišių gildijos steigėjas, Vilniaus „Dvaro meistrai“ klubo narys, veisiejiškis Rimas Supranavičius.
 „Darbas sunkus, labai atsakingas ir kruopštus, tačiau ligi šiol mielas“, – sakė meistras, prisipažinęs, jog rankose teko laikyti ne vieną paleotipą, inkunabulą, restauruoti ir įrišti unikumus, kurių amžius siekia pusę tūkstančio metų. Tad Lazdijų viešosios bibliotekos vykdomas projektas „Knyga atgimsta vaikų rankose“ suteikė daug džiaugsmo visiems, o ypatingai – moksleiviams. Tai gyvosios pamokos, jaunajai kartai padedančios geriau pažinti  istoriją, kultūrą, skatinančios kūrybiškumą ir išradingumą. Nuostabu, jog  bibliotekos kartais „virsta“ tikromis knygrišių dirbtuvėlėmis, kur kiekvienas kruopščiai darbuojasi prie savojo darbo, kaip tąkart Kapčiamiesčio ir Kučiūnų bibliotekose.
Kapčiamiesčio bibliotekoje knygrišyste domėjosi Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės mokyklos moksleiviai. Čia vaikai išgirdo ne tik įdomų pasakojimą apie knygrišystę, bet ir kone viską patys išmėgino. O meistrui Rimui Supranavičiui darbuotis su vaikais pagelbėjo Veisiejų padalinio vyresn. bibliotekininkė Lina Tumosienė, kuri knygrišystės amato mokėsi klube „Dvaro meistrai“, pas garsųjį mūsų kraštietį.
 Į Kučiūnų biblioteką sugužėjo Kučiūnų mokyklos trečiokai, ketvirtokai, penktokai, šeštokai ir septintokai, kurie itin aktyviai įsijungė į įdomų ir ganėtinai neįprastą darbą. Kas žino, gal mūsų krašte auga dar vienas knygrišys, kuris seks garsiojo kraštiečio Rimo Supranavičiaus pėdomis? „Įdomiausia, kad dauguma mūsų yra įgiję humanitarinį išsilavinimą. Esu baigęs filologiją. Tarp kolegų nemažai istorikų. Užsiėmimas reikalauja žinių, atsidavimo. Tokių, kurie „užsikabintų“, nėra daug, kita vertus, daug ir nereikia. Svarbiausia, kad išliktų tęstinumas“, – sakė R. Supranavičius. Reikia pasidžiaugti, kad Lazdijų viešosios bibliotekos padalinyje Veisiejų bibliotekoje bus įkurta senųjų amatų erdvė, kurioje įranga knygrišystės amatui puoselėti – jau pasirūpinta.
Patyrusio knygrišystės amato žinovo R. Supranavičiaus pasakojimas sudomino ne tik moksleivius, bet ir suaugusius – mokytojas, bibliotekininkes. Meistras supažindino su knygrišystės amato raida, įrankiais, medžiagomis, jų specifika ir technologijomis. „LDK laikotarpiu knygos buvo rišamos valdovams ir didikams – Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui, Radviloms, Sapiegoms, Goštautams. Šį amatą tęsiame iki šiol“, – sakė meistras, jau daugiau nei 20 metų dirbantis knygrišiu–restauratoriumi. Tad nieko nelaukiant tuoj užvirė darbas, ko gero, pats įdomiausias procesas, mat kiekvienas norėjo savąją knygelę namo parnešti tėveliams, seneliams, sesėms, broliams ar draugams parodyti. Naudodamiesi tradicinėmis knygrišystės priemonėmis – įrankiais ir technologijomis, pamokomi šio amato žinovo, moksleiviai mokėsi rišti knygeles, pasirinkę natūralias medžiagas – popierių, drobę, liną, odą. Vaikai naudojosi ypatingais įrankiais, kuriuos laikė savo rankose, ko gero, pirmą kartą gyvenime. „Pagaminti autentišką įrankio repliką užtrunka – atkuriant įspaudą dalyvavo net keli specialistai: vienas skenavo, kitas gamino rankeną, trečias atliko juvelyro darbą“, – pasakojo meistras, tik  patvirtindamas, jog knygrišystės amatas išties  brangus užsiėmimas.
Meistras ne tik papasakojo apie knygrišystę, bet ir atskleidė ne vieną paslaptį. Moksleiviai palaikė rankose įvairias knygas, meistriškai ir meniškai papuoštas, net knygą–kapšą. Jo pasakojimas buvo įkvepiantis, alsavo didele meile ir pagarba knygai, tą pajuto renginio dalyviai. Žingeidiems moksleiviams buvo įdomu žingsnelis po žingsnelio pažinti knygos atsiradimo procesus: susipažinti su knygos struktūra, įrišimo procesu. Meistrui paaiškinant, parodant, viskas atrodė daug paprasčiau, net toks iš pirmo žvilgsnio sudėtingas įrišimo procesas: brošiūravimas, susipažinimas su siuvimo staklėmis, jų paruošimas, knygos bloko siuvimas, bloko kraštų apipjovimas, knygos bloko nugarėlės išgaubimas bei suformavimas ir sutvirtinimas, kietviršių pagrindų  (kartoninių, medinių) išpjovimas ir šlifavimas, viršelio kartoninės nugarėlės išpjovimas ir puošimas, odos išpjovimas ir ploninimas, viršelio nugarėlės ir kietviršių aptraukimas oda ar kita medžiaga, viršelio puošyba pavieniais spaudais ir plokštelėmis, knygos bloko ir viršelio sujungimas, priešlapių klijavimas, nugarėlės puošyba. Kai ką pademonstravo tik meistras, kitus darbus išbandė patys moksleiviai. „Tai siuvėjo darbas, atsisėdi ir siuvi, tam reikia daug laiko, kruopštumo bei kantrybės“, – ir juokais, ir rimtai sakė Veisiejų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė Lina Tumosienė.
Pirmąją gyvenime pasigamintą knygelę jau tvirtai laikydami rankose, vaikai buvo laimingi, dargi sužinojo daug įdomių dalykų. „Tai ištisas mokymosi procesas. Knygrišiu tampama panašiai kaip viduramžiais – pagal mokymosi pakopomis sistemą: mokinys, pameistrys, meistras“, – vaikams pasakojo meistras R. Supranavičius. Moksleiviai darbavosi itin kruopščiai ir atidžiai, mat su kai kuriais įrankiais reikia elgtis itin saugiai ir atsakingai. Dalyviai buvo itin kūrybiški, knygeles papuošė išties skoningai. Kas žino, gal po daugelio metų dabartiniai mokinukai apie savo pirmąjį prisilietimą prie knygrišystės amato Kučiūnų ir Kapčiamiesčio bibliotekose pasakos jau savo vaikams ir anūkams? „Ir mes, menu, pabuvome knygrišiais, tokias mažas knygeles rišome“, – pradės pasakojimą apie knygrišystę. „Per tiek metų sukaupta patirtimi ir žiniomis visada norisi pasidalinti su kitais, todėl aktyviai dalyvauju įvairioje kultūrinėje veikloje, man smagu atvykti ir į savo kraštą“, – sakė meistras.
Knygrišystės amato žinovas R. Supranavičius prisipažįsta, jog senųjų amatų dirbtuvėse praleidžia beveik visą savo laisvalaikį, gilinasi į istorinės knygrišystės paslaptis, dalinasi kūrybine patirtimi su visais, kuriuos domina knygų rišimo technika ir puošyba. Jam svarbu tai, ką jis daro, tad knygrišystės tradicijas puoselėja, saugoja ir skleidžia. „Būdami Vilniuje būtinai užsukite“, – šypsodamasis kvietė mūsų kraštietis, Vilnius universiteto knygrišys–restauratorius R. Supranavičius. Nepaneigsi, knygrišystę kaip amatą, jos tradicijas svarbu išsaugoti ateities kartoms, o tokie užsiėmimai Kapčiamiesčio ir Kučiūnų bibliotekose parodė, jog moksleiviams tai itin įdomu. Kiekvienas pasigamino knygelę, įspaudė vienetiniais spaudais, ornamentais odoje. Daugelis taip pasigamintą knygelę pasikabino ant kaklo ir didžiuodamiesi savimi, savo darbu, išskubėjo atgal į klases. Ką rašys savo knygelėse? Moksleiviai sakėsi dar pagalvosiantys.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“